Šnabždesiai (II)6

(Tęsinys)

Tolesnė patirtis yra darbinė. Priminsiu, jog anksčiau, beveik prieš pusę amžiaus, silpnų gebėjimų vaikus suveždavo į mokyklas - internatus. Viename jų, tėviškėje, dirbau ir aš. Rudenį iš Jonavos neatvežė Reginos. Jai buvo aštuoneri. Važiuojame ieškoti – tuomet tai buvo privalu. Mergaitės namuose nėra, ji ligoninėje. Randame labai nervingą motiną. Kampe dantų išvartom griežia ir žiaunas kraipo keistoka žmogysta, toks fermų hamadrilas. Girtas. Sakėsi, laukią milicijos.

Sužinojom klaikią istoriją. Motinos „bezdžionė“ tą dieną su kaimynu gėrė. Regina su drauge žaidė lėlėmis. Žaidimo įkaršty pas mergaites įgriuvo abu girtuokliai. Patėvis griebė „dukrą“, kaimynas tvėrė kitą. Kai ši sukliko, mergaitę jis paleido. Sugrįžusi nuo karvių motina Reginą rado jau bežadę, leisgyvę didžiuliame kraujo klane. Greitosios niekas nekvietė. Ją iškvietė kaimynė. Reginą operavo. Ji buvo taip išniekinta, suplėšyta, kad gerą pusmetį neatsigavo.

Na, mus, tas ne laiku atvykusias, suvalkiojo teismai. Reginos motina riaumojo, lyg Azijos miškų pantera. Ne save gynė, gynė vyrą. Siaubingas vaizdas: sėdi teisme /kodėl ją atvežė?/ mažutė, balta, kaip popierius, mergytė, o motina prieš ją žaliais nuodais putoja. Ir vis sako: „Jis nekaltas. O tu, Regina, nemeluok – kaimynas kaltas. Užaugsi, sužinosi, kas yra meilė“. Užaugo, bet vienos, svarbiausios, t.y. savų vaikų švelniausios meilės, Regina nesužinojo – vaikų ji neturėjo.

Taip jau atsitiko, kad ir Šiauliuose teko bristi, klampoti po svetimų gyvenimo srutas, kitų žmonių sukurtą ir paskleistą aplink juodžiausią purvą. Ne tiktai bristi, bet ir stebėti, gelbėti net atsakyti už šių žmonių, jų atskirų šeimos narių paklydimus ir nuopuolius. Pirmiausia, už vaikus. Tuomet tampi ne tik privaloma, budria tų užribio šeimų stebėtoja, ne, greičiau, tu pavirsti nuolatine sargybine. Teisybės dėlei - nevykusia, dažniausiai, apgauta. Papasakosiu trijų mergaičių istorijas. Tiktai. Jų buvo daug. Viena jų, dvylikametė, specialių poreikių mergaitė, buvo judri ir nuovoki, bet nuolatos keistai išblyškusi, po akimis išsivingiavę tamsūs ratilai. Neramu. Einu į namus. Dieną neįsileidžia, vakare – taip pat. Įsibraunu rytą. /Tada lankymas namuose nebuvo laikomas vaiko teisių baisiu pažeidimu./ Manęs , suprantama, nelaukė, netgi nesitikėjo. Randu: motina virtuvėje kepa kiaušinius, kambaryje užuolaida atskirtas kampas, jame – mano mergaitė nuosavo tėvo glėby.

Pakilo triukšmas, grasinimai, verksmai. Tik motina man, nuleidus galvą, tyliai: „Taip turi būti, kitaip nebus – jis šito nori. Kitaip – supyks, paliks, išeis. Jeigu jūs kam pasakysite, aš nusižudysiu“. Sakiau kai kam daug už save aukščiau, bet patarė daugiau tenai nesilankyti ir ateityje tylėti.

Kita panašaus likimo – Jolanta. Motina išsiskyrusi, keturios dukros, visos – skirtingomis pavardėmis. Kartu gyvena „Akiniuotis“ – taip jį vadina. Mergaitės. Motinos draugas, o liaudiškai – alfonsas. Nedirba niekur.

Jolanta serga - enurezė. Vedu pas daktarę, mergaitė neina, sako, supyks tas „Akiniuotis“. Jis liepė niekur neiti. Ir dar pasakė, kad vaikai vaikų neturi. O šiąnakt su juo bus Diana / Jolantos sesuo/. Motina naktinėj pamainoj. O pas mane ateis Sigitas ir duos 5 rublius. Eisim ant stogo. Pasakiau motinai. „Akiniuotį“, sakės, ji išvarė – penkiom dienom.

Janytė su Danute buvo seserys ir gyveno kaime. Danutė buvo labai tyli ir tik per klaidą pateko į specialią mokyklą. Tarp kitko, aš ją vėliau sugrąžinau atgal į normalių moksleivių būrį. Vieną rytą atbėga motina ir pradeda sriūbauti, jog nuskriausta Janytė. Einant į mokyklą ją nuskriaudė kažkoks, anot verkšlenančios mergaitės, nežinomas „lachudra“

Na, mes į miliciją, ekspertizes, viešus parodymus. Kai paaiškėjo, jog tas nedorėlis – mergaitės brolis, susirgo motina – širdis. Už metų jinai mirė.

Vieną istoriją gvildeno, narstė kažkada visi Šiauliai. Apie 70 – metį vyriškį, dirbusį spaudos kioske prie „Elnio“. Įniko pas jį lankytis viena mūsų mokyklos devynmetė. Ilgoji pertrauka, suskamba skambutis, o ji, lyg kurtas, šuoliais – tiesiai pas jį. Nesulaikysi.

Senis langus apdangstęs atvirukais, laikraščiais, senais žurnalais, kas viduje – nepamatysi. Mergaitė įlenda kioskan ir tarsi dingsta.

Sukėlėm triukšmą, įvyko teismas ir viskas paaiškėjo: kas klūpojo, kur buvo senio kelnės ir kas saldainiais užmokėjo. Teisme vaitojo, klykė „nekalto“ vyro tikroji moteris, ji vyrą, kaip dažnai būna, ir teisino, ir gynė. Per daugelį metų tik pirmą kartą tada aš išgirdau normalų nuosprendį : kalėjimo – 7 metai.

Paklauskite, kam visa tai rašau, sakysite - seni laikai, ir dainos senos. Tokių istorijų – kupinos skiltys. Aš nežinau, nemoku atsakyti. Galbūt, kad nuolat atkrenta seni ir tolimi vaizdai, jie aitrina, šmėžuoja, sąžinę subado. Juk šita praeitis nebuvo niekam paslaptis, tačiau į dabartį jinai dar baisesniu pavidalu atėjo. Su našlaitėle Deimante, su kaimo draugės ašara, kuprotu jos gyvenimu, su skriaudų akmeniu, baisia, juoda neteisybe, su smurto protrūkiais ir sužalotomis vaikų širdimis. Klausykite, nejau pasaulis visas ėmė ir apako? Prieš trypiamą vaikystę. Štai ko, aš supratau, noriu šiandien visų paklausti. Gal kas protingas man paims ir atsakys.