Šnabždesiai (I)10

Apie TAI kalbu tik pašnibždom. Ne savo noru kalbu – taip išeina. Visada. Kodėl, kodėl? Todėl, kad gėda, kad kalbam apie TAI, apie vaikus, tuos atsitiktinumo ir likimo slaptais luošeliais padarytus. Kitaip tariant, iškrypėliam papuolusius. Tarimui surikiuoti žodžiai dar ten, kelionės pradžioje, keistai nusilpsta ir be jėgos subliūkšta, į išorę išplaukia nebent šlamenančia šiltoko oro srovele. Nejauku dėl paruoštų sakyti žodžių. Neįprasta ir nesmagu, nes tai jau - apie pragarą. Aš jį mačiau. Iš šono. Dar baisiau – apie jo dervą, išpiltą mūsų žemėn. Žmonėse. Kuri silpniausią ir mažiausiąjį parklupdo, sunaikina. Gaila, pati kalba apie TAI – neaišku kam. Lyg į tuštumą. Nėra ausų, kuriom vertėtų apie TAI girdėti. Jų niekada nebuvo. Pragaras senas, ir jis greta, tiktai kalbų kažkaip viešumoje apie TAI nėra, nes jos, kaip matom, sunkios, pavojingos. Tiksliau, nebuvo jų ir iki šiol. Iki Deimantės ir jos tėvelio Garliavoj. Susėdame dviese. Kaime. Senos pažįstamos, vienos kartos ir ne pirmos jaunystės moteriškės. Susitinkam retai, kalbų daugybė. Kai viena - daug ir garsiai, kita – ramiai ir sklandžiai. Kalba. Pirmiausia, aišku, apšilimui pagal madą, verčiam valdžią, per susiėjimą gal net keturis kartus – žodžiais, judesiais ir liežuviu, tada jau pensijas ir pinigus kreivokai suskaičiuojam, suprantama, ne savo, o visų kitų, paskui tradiciškai dar gimtą kalbą, tą mūs vienintelę vis skriaudžiamą Sigutę – našlaitėlę, graudžių graudžiausiai be vilties apraudam. Bet apie tai, ką man ji pasakys – tik pirmą kartą.

Girdžiu, kaip pašnabždom ji sako: „ Esu labai nuskriausta, anksti, tenai, dar tolimoj vaikystėj. Pervažiavo, lyg šaltu metalo volu, per vaikišką širdį, išniekino, sutraiškė dar trapų mergaičiukės kūną. Ir paliko gyventi su ta likimo užmesta kupra. O viduje – su niekam neišpasakyta gėla. Juk aš senoviškai išauklėta , todėl jautri. Velku aš jį, tą savo gyvenimą, tempiuos kartu ir savo nepelnytą skriaudą. Nebenugramdau jos, nenumetu, neatsikratau. Spaudžia ji, gręžia ir dusina. Iki šiol. Žinai, žmogus, jog praeities nesugrąžinsi, tačiau.. .“ Nieko sau, manau, taip jautriai ir su ašarėlės spinduliu aky! Teisingo gymio, graži ir be jokių gamtos klaidelių – ir še tau! be laimės. Matytumėte ją ir patys sudrebėtumėt: aukšta, kaip vyrai sako, plačiu „dugnu“ ir širšės liemeniu, šviesių pilkų plaukų, o akys, lyg kadagio, melsvai žalios – tokios miškinės „kadaginės“. Iš kur bepažiūrėsi – vienodai patraukli ir taisyklinga. Tikra lietuviškai lietuviška mergaitė. Lyg iš sakmių ar mistikos, spalvom greičiau iš K. Šimonio spinduliais ištiškusių įvairiaspalvių drobių. Jai ir vardas tiktų nebent - Biruta. Neabejoju. Senoviškai. Bet jos vardas - kitas. Jei klonuoti , atsiprašau, lietuvaitės tipą – tik ją.

Menu, sugrįžta ji į kaimą, nuplaukia, nuneša save virš tvorą išdabinusių jazminų – pakvimpa dvigubai. Arba sustoja prie kepurėm atsilošusių jurginų – jau dvigubai gražu. Neperdedu. Sutikti vyrai žagteli, suklumpa, mėtos savo žingsniuose, ne vienam ir lūpa makt žemyn, lyg sriubos samtis. Moteriškių šypsena kreiva, o lūpos baltos. Sveikinasi, nors balsas virpa, rasom apsipila kakta. Pavydas. Juodas ir nuogas. Slėpiau, bet pavydėjau jai ir aš.

Šeimoje ji buvo vienturtė. Tėvai dirbo daug. Jie niekino vargą ir tinginystę. Visas derlius, gyvuliai – į turgų. Kad tik delnan atbėgtų pinigai - statėsi namą. Mergaitę palikdavo nelabai tolimo suaugusio giminaičio priežiūroje. Vos tik tėvai išsukdavo iš kiemo, giminaitis, sakė, dar septynerių metų neturinčią mergytę nurengdavo, į plaukus įrišdavo didelę kokardą, pastatydavo ant kėdės ir liepdavo stovėti. Nusirengdavo ir pats.

Liesdavo mergaitę visą, sako, kažkodėl vieną ranką laikydavo žemai. Paskui staiga išbėgdavo į priemenę. Sugrįžęs buvo ramesnis, liepdavo eiti lovon ir atsigulti. Jis guldavosi greta, tada, sako, pradėdavo kažką šnibždėti, kūkčioti, keistai judėti.

Mergaitė kentė ir tylėjo – bijojo. Sakė, bijojau tėvų, jie griežti – baus ne jį, mane. Tada, sako, susirgau. Šašais ir dėmėmis. Išsivežė teta. Išgelbėjo. Paskui bijojau bažnyčios. Žinojau, jog esu paliesta ir sudarkyta nuodėmės. Ir dar žinojau, jog tokius dalykus privalu pasisakyti. Per išpažintį, kunigui. Aš to nepadariau. Laukiau Dievo bausmės. Kasdien. Vaikystės siekiai ir džiaugsmai prarado prasmę. Atrodė, ne, tiesiog jaučiau, jog mano gyvenimą, žingsnius bei sprendimus kažkas iš šono seka. Jaučiau, jog kantriai domisi ir tyko.

Neapsirikau. Menu, įsimylėjau, iš meilės „išprotėjau“, pasiruošiau tekėti. Sunerimau, bijojau dar smarkiau – kas bus? Tuomet, sako, į mano darbo paskyrimo vietą atvyko jis, tas - iš vaikystės. Priėjo prie manęs, staiga pavirtusios į akmenį. Stoviu, lyg įkalta, be amo, negyva, bežade. O jis, lyg įsižeidęs, ne, greičiau didžiuodamasis savimi, atsiduso ir visu garsu pasakė, jog galiu būti rami – jis manęs nepalietė. Galvojat, nuramino? Ne.

Ramybės nebuvo. Ne tik jos. Nebuvo ir šeimyninio gyvenimo. Užrišo kažką likimas manyje, kaip tą vaikystėje kokardą, uždarė viduje ir tyliai numarino. Be gailesčio ir atjautos. Palaidojau save, kaip moterį. Rytais bijojau visko: ir vyro šnabždesio, ir rankų prilietimo, jausmų švelnumo ir žvilgsnio šilumos.. Baidžiausi visko. Tapau jausmais sausa, lyg plastmasinė. Suprantama, mane paliko. Vyras, tikroji mano meilė. Likau su sūneliu. Keista, išeidamas pasiėmė jisai, išsinešė su savimi ir mano kaltę. Likau rami, tačiau viena.

Kai man pačiai buvo 11 metų, TAI pamačiau pati. Pirmą kartą. Prisimenu, mokytoja pasiuntė mane nueiti pas greta mokyklos gyvenančią klasės mergaitę ir pakviesti ją rašyti kontrolinį darbą. Nuėjau. Radau ją gulinčią su motinos sugyventiniu, kaip man atrodė, pagal mergaitės amžių – beviltišku seniu. Ji buvo 2 metais už mane vyresnė, taigi, trylikametė. Sugrįžusi atgal tylėjau. Prisipažinsiu, netgi nešnabždėjau. Nieko nesupratau, buvo klaiku.

Motina, suprantama, išvijo dukrą. Greitai, nes ši tapo nėščia. Sugyventinis blaškėsi, bet pasirinko jaunąją. Gimė 5 sūnūs – pametinukai. Vienodi, kaip vienos ankšties žirniai. Mano bendraklasė vaikščiojo sunykusi, vėjo perpučiama. Ateina, būdavo, prie mūsų. Mes žaidžiame „kvadratą“, klykiam ir zyliojam, o ji stovi nuvargusi ir murzina, atrodo, puls kartu pažaisti. Bet, matos, vėl sunki, pirmasis spardos vežimėly . Būti motina, žmona, tarnaite, šeimininke, matėsi, jai, dar vaikui, buvo per sunku. Gailėjome.

(bus daugiau)