Apie politiką nenuobodžiai. Taikos angelai žydrais šalmais5
Nedaugelis politikų prisipažintų, kad jiems nesvarbi pasaulinė taika. Taika - žodis, dažnai reiškiantis priešingybę karui - savotiškas gėris, savotiško blogio – karo – antonimas. Nežinome, kas yra tas taikos matavimo vienetas – taikos sutarčių ar taikos konferencijų, pabėgėlių stovyklose internuotų potencialių karo aukų skaičius, ginkluotų konfliktų dinamikos rodikliai ar dar kas nors. Neretai taika, kai siekiama ją išmatuoti, yra tiesiog karo nebuvimas, nors teoretikai jau seniai sako, kad tai nėra tikra taika.
Šaltojo karo metais taiką pasaulyje didele dalimi palaikė baimė patirti branduolinį sunaikinimą. Kariauti tiesiog nesinorėdavo. Kaip paradoksaliai beatrodytų, branduolinis ginklas buvo bene taikiausias ginklas pasaulyje, padėjęs išvengti visų pranašauto trečiojo pasaulinio karo. Dar daugiau – tokio nekariaujančio pasaulio palaikymas buvo net santykinai pigus. Gaila tik, kad mus priverstinai laikė ne toje, kaip mes kad norėjome, pusėje.
Sužlugus globaliai konfrontacijai, pasaulis, užuot išnaudojęs progą nekariauti ir nebesipykti, įklimpo į daugybę vietinių ilgai trunkančių, sekinančių ir žiauriai žudančių karų, kuriuose, pasirodė, galima laimėti ir visiškai nesusinaikinant.
Dar baigiantis Antrajam pasauliniam buvo sumanyta sukurti Jungtines Tautas - organizaciją, kuri rūpintųsi, kad karų nebūtų, o jei jau jų vyksta – atneštų taiką. Sukurtos taikos palaikymo pajėgos, turėjusios palaikyti ir įtvirtinti taiką. Taikos angelai – mėlynieji šalmai – siekė tapti taikos simboliu.
Iš pradžių norai buvo kuklūs, tačiau darbo jiems padaugėjo pastaraisiais "taikiaisiais" dešimtmečiais. Dabar įvairiose pasaulio taikos palaikymo pajėgų dalyse dirba per 120 tūkstančių kariškių bei civilių, kuriuos deleguoja 115 pasaulio valstybių, daugiausia, beje, Bangladešas, Indija ir Pakistanas.
Per daugiau nei 60 gyvavimo metų Jungtinės Tautos ėmėsi 63 taikos palaikymo misijų. 16 jų tebesitęsia ir dabar. Ironiška, kad daugiausia jų Afrikoje - kontinente, kur po dekolonizacijos teoriškai turėjo įsivyrauti romantiška taikių Afrikos tautų idilė. Liberija, Kongo Demokratinė Respublika, Ruanda – čia vyko žiauriausi pastarojo meto karai. Darfūras – viena pavojingiausių vietų pasaulyje (čia tarnauja apie 10 tūkst. "žydrųjų").
Liūdna ar juokinga, kad tebesitęsia ir pati pirmoji paliaubų stebėjimo misija, sukurta 1948 metais. Ji buvo pasiųsta į Palestiną ir vis dar egzistuoja. Nuo to laiko, nepaisant UNTSO "žydrųjų šalmų", čia įvyko penki karai, o ta stebima ugnies nutraukimo linija realiai nebeegzistuoja... Neišspręstas ir Kašmyro konfliktas, kuriame taikos palaikytojai taip pat budi nuo 1948 metų.
Galima sakyti, kad Jungtinių Tautų pastangos buvo sėkmingos Centrinėje Amerikoje, Namibijoje, Kambodžoje ir Mozambike. Šiose šalyse rūpintasi 15 milijonų pabėgėlių, teikta pagalba milijonams kenčiančiųjų nuo bado ir kivirčų karinių konfliktų, atliktas lemiamas vaidmuo aplinkosaugos reikaluose, padėta sustabdyti ligų plitimą ir užtikrinti vaikų gerovę. Irakui paskelbtos sankcijos, kurių iš esmės buvo laikomasi. Egzistuoja nuomonė, kad be Jungtinių Tautų pastangų Pietų Korėja taip ir liktų okupuota komunistų, Bosnijoje ir Hercegovinoje seniai būtų atliktas etninis valymas ir žuvusiųjų būtų gerokai daugiau.
Problemų, kurių nepavyko išspręsti, sąrašas ilgesnis. Jungtinės Tautos nesugebėjo įvesti tvarkos Somalyje, Bosnijos Srebrenicoje tiesiog ramiai leista išžudyti 8000 vyrų ir jaunuolių, Ruandoje išskersta apie 800 tūkstančių žmonių. Jungtinės Tautos kaltinamos neracionaliai naudojančios resursus, turinčios išpūstus personalo etatus ir panašiai, čia klesti korupcija, nemokšiškumas ir prasta vadyba.
Panašu, kad dabar "žydrieji šalmai" daro viską - nuo kariaujančių atskyrimo iki rinkimų organizavimo. "Darymas" kartais labai keistas ir sunkiai suprantamas vietiniams, kurių labui, beje, Jungtinės Tautos ir atvyksta.
Taikos palaikymo operacijose taikomas nešališkumo principas veikiai sulygina tvarkos ardytojus ir tvarkos saugotojus, agresorius ir aukas, teisėtas ir neteisėtas ginkluotas formuotes. Emociškai nešališkumas taikos palaikytojus pavertė ne visų kariaujančiųjų pusių draugais, o priešais. Prisiminkime nors ir sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Ne vienas tarptautinės bendrijos veikėjas siūlė V. Landsbergiui sėsti ir tartis su Burokevičiumi kaip dviem lygiavertėm konflikto pusėms. Kvailiau nesugalvosi.
Galiausiai ta pati tarptautinė bendrija nesugalvojo nieko, tik maldauti tvarkos laužytojus "apsitvarkyti" ir pasirašyti kokį nors taikos susitarimą. Jungtinių Tautų principas atskirti kariaujančiuosius nuo civilių tapo dar bjauresne taikos palaikymo grimasa - parama neva kenčiantiems civiliams tampa akivaizdžiausia parama kariaujantiesiems, juk civiliai supranta, kad kariai aukojasi dėl jų. Visa humanitarinė pagalba taip ir nukeliauja į karą. Liūdną juoką kelia taikos pajėgų folklorizacija – noras įtikti kariaujančiųjų papročiams ir įpročiams. Tai tik pretekstas niekinti taikdarius.
Šiais metais Jungtinės Tautos turi aštuonis milijardus dolerių, kuriuos surenka daugiausia JAV, Japonija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija. Pinigų ne tiek daug, bendrai paėmus kiekvienas statistinis Žemės rutulio gyventojas už pasaulinę taiką moka vidutiniškai po lietuvišką centą per dieną.
Tačiau taika tik brangs, nebent patys išmoktume ją branginti be Jungtinių Tautų pagalbos.
