Antroji tėvynė – marškiniai lietuviams-nebe-lietuviams3
Būtų nepaprastai malonu, jeigu mano argumentai apie Lietuvos pilietybės sampratą pasiektų Pezidentę.
Pilietybės pamatas pirmiausiai yra pareigų, o ne teisių sąvadas. Dėl šios priežasties ji, kaip ir Tėvynė, yra viena. "Kitos neišmels, apgailėjęs", - sakė Maironis. Antra, jokia "dviguba pilietybė" namo išeivių negrąžins, ir čia jie dažniausiai grįžtų "teisių išmušinėti", o tai daug ką sako. Trečia, reikia pasimokyti iš pasaulio patirties: galima palikti "dvigubos pilietybės galimybę" žmogui iki 16 metų, t.y. iki jam gaunant tikrą pasą.
Tarkime, jis gimė Airijoje, kuri iškart suteikia jam savo - nepilną! - pilietybę? Tad suteikime ir mes tą patį, iki jaunam žmogui sukaks 16 metų. Panaikinkime tą nesusipratimą, esą „Lietuva atstumia savo vaikus“. Neatstumia, o laukia jų. Tačiau 16 metų ribą peržengęs vaikas – nebe vaikas, jis turi apsispręsti vienos pilietybės adresu.
Pagaliau į kokią padėtį stumiamos Lietuvos (ir kitų valstybių) diplomatinės atstovybės? Juk žmogus su dviem, ar trim pasais eina į ... kurią atstovybę? Kurią "tėvynę" myli? Tą, kuri mandagiau ir naudingiau aptarnauja? Komiška ir žema.
Tai pasaulio pasileidimo ir nuosmukio apraiška. Ir nereikėtų apgaudinėti savęs sakant, esą kažkam naudinga, kad "dvigubi piliečiai" užsieniuose balsuos Seimo ar kt. rinkimuose. Tai silpnas argumentas, nes tėvynėje negyvendamas, ne itin susigaudai, kas yra kas ir ko iš tikrųjų reikia.
Tėvynę mylėti galima ir be pilietybės - lietuvybė daugiau reiškia. Tai pastaba amžiniems išeiviams. Jų politinis balsavimas Lietuvos Seimo ar Prezidento reikimuose nėra pageidautinas, nes yra iškreiptas svetimos tėvynės vaizdinių. Antroji tėvynė – marškiniai lietuviams-nebe-lietuviams.
