Sumaištis7

Dabar, praėjus kuriam laikui, daug kas žmonių sakoma. Netgi tai, jog išeidamas Jis, Prezidentas, mus suvienijo, sako, o jeigu išsiplėsti ir pasakyti kitaip, suprask – Jis išėjo, o kažkas gimė. Galbūt, santaika, sako. Gimė. Vargu. Na, ta vienybė, kaip čia pasakius ...Sunku buvo nematyti, kaip viena išskirtinė partija nusigriebė, pasisavino valstybę užgriuvusią netektį. Ji mėgsta pasisavinti. Plačiai ir vienu mostu. Kaip savu laiku apglėbė monsinjorą K. Vasiliauską, kurį jau šiais laikais, pamenu, atvežė keli jauni vyrukai į bendro likimo katorgininkų suvažiavimą, leido jam pasakyti sveikinimo kalbą, paskui paėmė už parankių ir išvežė. Liūdėjom, nes žinojom monsinjoro nuoširdumą ir gerą būdą. Šį tą supratom – juo pasinaudos ... Dabar taip pat pasisavino – progą. Išskirtinę. Tik, nuostabu, kodėl liūdniausią šaliai dieną partiniai vyrai ėmė ir staiga supyko. Pyko irzliai ir trankiai. Už ką? Pyko ant visų: organizatorių, Seimo narių ir skautų. Partija – hegemonas visada pikta, kai ji – ne valdžioje, tačiau tokią dieną .... Priekaištus bėrė, lyg žirnius, barė ir mokė, paskui graudinosi: kodėl vežta ne Gedimino prospektu, kodėl nesurinkta žmonių kolonos, tų, lydinčiųjų iš paskos Ir t.t. Ši realybė žmones paveikė – ji sumišo: juk laidotas ne tik CK pirmasis sekretorius, velionis juk - Valstybės Prezidentas. Ne kartą sakęsis, jog jis esąs visų. Nors taip dažnai daug kam ir neatrodė.

Na, o aš, kaip visada, sugavus progą, gyvai blaškausi, galvoj nerimsta, staugia, nesivaldo sumaištis – labai norėčiau prisivienyti? Pagal velionio norą. Tiktai prie ko? Vargeli mano, juk aš esu nuo V. Landsbergio pakrantės. Kompartija, kuri šiandien visur: žemėj, gamtoj, net vandeny ir ore, saugias dienas kitam krante gyvena. Sako, tokių - su sumaištim - ji nė per patrankos šūvį arti savęs neprisileidžia. Nebent tik liežuviu ir iš ekrano. Ir tai tiktai kitus paauklėjant ir nuolat barant. Dėl nesamos vienybės. Dažniausiai mus, rambiuosius. Ar pagal šūkį „Aš viršininkas, tu – kvailys ...“, kai tau to antrojo priskirta rolė. Trys liūdesio, rimties ir gedulo užlietos dienos, žinokite, kažką viduj išdraskė. Galvojat man vienai? Dėl ko? Galbūt, iš gėdos. Arba ir iš nepatogumo. Dėl jų, tų pykstančiųjų. Vien tik žodžiais jie į gabalus sukapojo didelę dalį mano, tikriausiai, ne mano vienos, gyvenimo tiesos, suglamžė, išterliojo senus ir nelabai, bet jau buvusius, įvykius – jie trenkė tiesiai į istoriją. Žmonėms ir man - sunku. Nes taip džiaugiausi likimu ir mano daliai šitoj žemėj dovanotu laikmečiu! Kai dovana gyventi, lyg man vienai nukritusi Aukščiausiojo seilelė.

Ar matėte, kas liejosi į mus per visą gedulo savaitę? Kas dieną iš ekranų. Ne tik. Tas pat iš radijo dėžių ir laikraščių pastraipų, greitųjų internetinių portalų ir dirbti minioje, dar nuo anų laikų, specialiai paruoštų žmonių. Ne liūdesys - tikra partinių „egzorcistų“ ir užkalbėtojų puota. Mąstau, kodėl taip atsitiko? Kodėl per patį gedulą našlaitės partijos agitbrigadiniai vikrieji pasakė tautai daug ką tokio, nevisiškai teisingo, greičiau – netikro. Na, kad ir - kas šito laikmečio tikrieji kankiniai, kas jo didvyriai, kas kovėsi ir kalė pergales ir kam priklauso tikroji laimė džiaugtis - nugalėjus. Pasirodo, jog viskas, kas mūsų valstybėje džiaugsmingo ir pergalingo vyko per paskutinius du dešimtmečius, tai, kuo buvo tikėta, su kuo dirbta, vargta, džiaugtasi, kentėta, pagal gėdą praradusią agitbrigadą, yra ne taip. Yra tik Lietuvai užkritusi istorinė migla. Tik baltas rūkas. Ir atminties tamsa. O žmogaus atveju, tik nuosavas marazmas. Apie praeitį. Išsigalvotas ir nykus. Na, dar sudilusios vaizduotės trupiniai, pabirusios sapnų skeveldros. Nes visa tai, ką du dešimtmečius, žmogau, darei, žinok, darei ne tu, tavo tėvai, šeima, draugai ir bendraminčiai, tai darė jie. Vieninteliai. Tik jie, veikėjai iš LKP , kaip filmuose per patį gedulą parodė, su savo stuomeningu sekretorium, tik jie mūsų Valstybę gelbėjo ir kūrė. Jie, įsivaizduokite, visu mėnesiu anksčiau - ne kovą, o vasarį - anoj, kitoj Aukščiausioje Taryboje, buvo paskelbę net Lietuvos Nepriklausomybę. Ar girdėjote? Taip šiandien tvirtina Č. Juršėnas. Ne vien tik jis. Naują istoriją, tik savą ir vienpartinę, šitie veikėjai, tikriausiai, jau sukūrė. Istoriją be Sąjūdžio. Greitai paskleis. Beliks įtikinti kitus. Ar spės?

Spės, spės, nes vėl aukšta valdžia į šitos partijos namus, lyg išprotėjus Juozapota, žmonių pastumta ir biurokratų išglobota, ne pro duris, tiesiog, pro langus į vidų veržliai įšoks. Priminsiu, tada pradės ši partija skaičiuoti jau ilgus tryliktus savos valdžios ir valdymo metus. Šiam postūmiui pasiruošta senokai – sukurta armija. Valdininkų. Per dešimtmetį, kaip sakoma, išaugusi net tris kartus – nuo 19000 iki 56000. O dar jų šeimos ir draugų draugai. Ir jie visi, prašau tikėti, prieš ką sulinkti, kam špygas kaišiot, o kam visais dantim nusišypsoti, be suklydimo žino.

Baisiuosi - nejaugi vėl bus „stumk ir trauk“, kaip buvo įprasta prie neveiklių ekskomunistų. Ir nuolat jaudinkis, kaip būdavo prie jų, žmogau, nervuokis, nemiegok, nes niekad nežinai, ką jų valdžia šiandien sumaniusi ir ką rytoj nusprendžiamo ant stalo slaptomis ištrauks. Žiūri, taip būdavo, į valdžią jų kasdien, kaip į nerimtą palaidūnę marčią, ir nežinai, kada ir kam ji netikėtai parsiduos, su kuo, kame ir kaip savaitgalį ulios, miegos, kada atsuks tau negailėtas strėnas ir su kitu, žiūrėk, bei jo armoška rytų kryptin ji su daina patrauks. Bijau aš šito.

Dabar reikėtų išprotėti. Taigi, grįžkim į pradžią. Išeitų, jog Šiauliuose ne tylenis A. Špokas su savo sūneliu tarybiniais metais prižiūrėjo ir tvarkė savanorių kapus, o vietinis partkomas. Pasislėpdamas nuo KGB, o tuo pačiu - ir nuo savęs. Pasirodo, ir taip būta. Vieną kartą, praeidamas pro šalį, jis, A. Špokas, pakvietė į talką ir mane. Nenuėjau, nes pabijojau. Dabar reiktų suprasti, jog nuėjo Justifijus, Steponas ar Jonas – LKP Šiaulių bebaimiai disidentai. Nusipelnė vyrai. Po Nepriklausomybės ne A. Špokas, o jie iki senatvės rimtoj kėdėj negriūdami sėdėjo.

Paaiškėjo, jog ne a.a. Vincas Danielius „Katalikų kroniką“ bei kitokius leidinius slapta Šiauliuose platino, o kiti. Tikriausiai, koks LKP Šiaulių pats pirmas. Gal net Alvydas. Tas, ilgametis apskrities viršininkas su grandine ant kaklo. Susikūrė sau kompartija anuomet tokią gudrią įstaigą – apskritį, lyg kokį šiltnamį raudoniems pomidorams. Na, ir noko ten šiltai jų kokie du šimtai. Pats viršininkas Alvydas, mačiau, kaip kartą rimtą kalbą rėžė. Žinote kur? Radviliškio rajone prie partizanų vadavietės liekanų. Nenuostabu, juk trankią kalbą pasakyt, suprantama, ne žymų namą atstatyt .- čia baisių pastangų nereikia. O ką senieji partizanai? O stovi jie prieš pirmą sekretorių, garbingas vėliavas pakėlę. Ir tyli. O gal nutildyti? Graudesnio vaizdo nemačiau ik šiolei.

Sakoma, jog a.a. Prezidento motina kažkada paprašė sūnaus, jog šis grąžintų tautai katedrą. Kai ko paprašė ir partizanų vado J. Žemaičio – Vytauto sūnaus mama. Prieš mirtį. Tik ko? Kad jos sūnus turėtų savo pavardę ir laisvąją Tėvynę. Ir tėvas generolas to paties norėjo. Kokie skirtingi prašymų ir motinų sūnų likimai. Vienas galėjo viską, o kitas – nieko. Vienas galėjo net nepriklausančią jam katedrą tikriesiems šeimininkams sugrąžinti, kitam gi tėvo tikrą pavardę net pusę amžiaus neleido sau pačiam prisipažinti. Ką gi, šį tą propagandistiniam bare atlikti vyrams jau pavyko - apsišvarinti. Suprantama, legendomis. Žmonės pasakomis vis dar tiki. Na, pavyzdžiui. Kaip primena anais laikais žymių žmonių rašytiniai prisiminimai, partiniai šventė net Kūčias su grybais, aguonų pienu ir bufete keptais kūčiukais. Rytojaus dieną jie, tik stipriai nusimeldę bei žmoniškai neišmiegoję, šv. Kalėdas Bažnyčios prieky irgi šventė. Smagu – tarp davatkėlių šventė. Nejau nematėte? Visą gyvenimą, kaip patys aiškina, jie uoliai, ką tik tuo metu reikėjo, tą ir šventė. Kartais partbiuruose, prie uždengtų langų jie šventė, o kai kada ir plenume, per pertraukas, jie Užgavėnes irgi šventė. Suprantama, su blynais, kaukėmis, kaip ir kiekvieną darbo dieną, vienas prieš kitą, kas matė, šventė. Gi per šv. Velykas vidur dienos su komjaunuolių kuopele džiaugsmingai margučius rideno. Nematėte? Matyt, jog esate jauni. Per Žolinę bažnyčioje, kaip sako, jie šventino kvapnius žolynus, dar gerklę šlapino raudonu vynu, o gurkšnį užsikando - šv. Agotos duonele.

Prisipažinsiu, savo gyvenime vienoje bažnyčioje nebuvau mačiusi tiek daug kompartijos narių, jų veteranų. Ir sekretorių. Kaip tą maldų ir pagerbimo dieną. Po vieną narį mačiusi buvau. Tikrai. Vaikystėje. Savam miestelyje. Tik ne Bažnyčioje, o už šventoriaus vartų. Dievaži, mačiau. Per jo tėvų laidotuves. Prisimenu, sėdi „Volgoj“ toks iš tuometinio Ryšių su užsieniu komiteto žymus veikėjas, kepurė CK uniforminė – iš sabalo – nauja ir blizga. Laukia, kol šv. Mišios pasibaigs. Mums, vaikams, rūpėjo vairuotojo rankoje nutysusi ir paslaptinga rezginė. O jeigu ten iris „Kis – Kis“ ar „Kara – Kum“ saldainiai? Vėliau gedulingų pietų šeimininkė atskleidė jos turinį, bet pavadinimai - kapotas kumpis, mandarinai, juodieji ikrai, žirniai ir menkės kepenėlės – mums buvo žodžiai, lyg iš paukščių kalbų atlaso. Negirdėti.

O čia, prašau, ir partija, ir jie visi, ir dar, prašau – vienoj krūvoj. Visi. Kaip per gegužės 1 – mą. Aną. Tik kam tos vėliavėlės? Partinės? Ir taip visiems iš šono aišku, jog meldžiasi, toli gražu, ne pamaldų virtuozai, taip sakant, maldų profesionalai. Jie dairėsi aplink, lyg nepatyrę paprasti mėgėjai. Tuščia jų, tegul jau nors dabar už savo praeitį ir skelbtą ateizmą bent kartą nuoširdžiai ir prieš visus persižegnoja.

Jaučiu, jog praeities legendomis šįkart daug ką įtikino. Jei mano galvoje toks sąmyšis. Dirbta įtaigiai ir netrumpai. O ir tikinta visokiais būdais: garsu, vaizdais ir užkalbėjimais. Dar rankomis, lyg sparnais malūno – skeryčiojant. Tai tremtinys V. Andriukaitis alkūnėmis, delnais ir šiaip viskuo žydrajam ekrane mojavo.. Tas pats, pamenate, vestuvinis jaunikis, kuris prieš dešimt metų į žmonas paėmė prastos kilmės spuoguotą moteriškę, vardu LDDP, tiesa, šiek tiek patvirkusią ir reputacijos nelabai kokios. Parsidavė, taip sakant, jis, tiesa, parsidavė ne vienas. Prapylė K. Griniaus priesakus, prauliavojo garbę ir kiti iš reikalo vestuvių vyrai. Svarbiausia, seną LSDP pavardę beveik už dyka, už medinius grašius laimingai nuotakai atidavė. Na, ne - už garantuotą ateitį Seime. Partiečiai netekčiai jau buvo pasiruošę. Ne vien tik liūdesiui, pasiruošė jie ir savo ateičiai. Visų pirma – partinei. Ruoštasi ilgai ir susitarus. Gal net su LRT Audrium, kažkada A. Brazausko fondo pinigais teptam ir išlaikytam. Juk šitiek iš archyvų iškrapštyta medžiagos ir suvilkta vienon krūvon! Toks darbas, broli, ne silpnom blauzdom, po jo jau nesinori juoktis.

„Našlaičiai“ – daktarai J. Oleka, A. Vinkus, V. Andriukaitis ekranuose atrodė žvalūs ir buvo gyvybingi, matyt, ne jie bičiulį slaugė, sergėjo ir gydė. Jie nesivaržė, ruošė kalbas ir buvo drąsūs. Juk ne juokai - kada gi daugiau, jei ne dabar! Suprantate? Gal tai jau paskutinė ir partinė išėjusio A. M. Brazausko paslauga seniems bičiuliams. Žiauru, tačiau ...

Tik kokią paslaugą partiniai suteikė savajam Prezidentui. O privalėjo. Visų pirma, jį saugoti, globoti, gydyti – be atvangos. Remti pečiais, žodžiu ir patarimais, už jį nužengti sunkų ir nebandytą žingsnį , ieškoti, gilintis naujų ir medicininių žinių, keliaut su juo į patį Izraelį. Ir nuolatos kartoti, kas mes be jūs?

Iš tikro – kas? Kada nusviro amžiams politikos galiūno stiprios šakos ir numetė į žemę gražiai žaliavusius lapus, prieš žmones atsivėrė kraupi ir nupilkėjus nykuma. Ten, pasirodo, tuščia. Paskui matai, jog striksi vien silpni politikos zuikeliai, tik laikantys save galingu ir kietu politikos liūtu. Aplinkui nardo ir tuntų tuntai pilkų laukų švilpikų, savon olon sukišę pusę Lietuvos. Jų daug. Kamieno vietoj, pamatai, didžiulę krūvą ir supranti, jog suversta ji iš daugybės pinigų.

Nesunkiai supranti – nėra tenai tiktai inteligentų, bebaimių ir šventų idealistų, aukotojų. Ten iš kartos į kartą valdžia su pinigais sėkmingai eina, kaip pasirodė, ne konkurencijos, o paveldėjimo keliu.

Šiandien Jo, kuris atrodė amžinas, stiprus ir nemirtingas, kolonos priekyje, daugybės mylimas, jausmingai savas, pečiais galingas, jau nėra. Skausminga ir sunku – visiems. O partija? Ji turi sugalvoti. Greitai. Ką? Na, kad Jis - tas pat, kas ir jo Kristė. Tegul jinai į patį priekį ims ir atsistos. Yra šeima, iš jos – dvi išbandytos dukros, kurios reikšmingą duoklę ateitį, tikriausiai, irgi atiduos. A. Brazausko vardas partijai – ryškiausia vėliava. Tikrai. Net dabartinėje kairiojoj sumaišty. Ji liks, nes LSDP ji, kaip vanduo ir grynas oras – būtina.