Robotukų armija, pirmyn! 23
Nuo pat vaikystės protingi dėdės ir tetos bando įdiegti prabangią programą pavadinimu “Mokėk viską ir nereikės galvoti”. Kai pagal šią ugdymo programą rengiamas jaunimas baigia studijas, jis arba supranta, kad čia jį išnaudoja, ir išvažiuoja iš Lietuvos, arba tikisi, jog kada nors bus geriau ir lieka dirbti kasininkais prekybos centre arba žengia į politikos aukštumas – ten juk daug protaut ir nebereikia, svarbu rūbų plačiomis kišenėmis prieš tai nusipirkti.
Profesinės mokyklos - tabu, nes juk visi pagal robotukų programą ugdomi jau nuo pirmos klasės žino daugiau, nei daktarai ar mokslininkai.
Paimkime bet kurį biologijos vadovėlį. Ten „skrajojančios“ frazės mokiniams neaiškios ir nieko nesako. Nemažai medžiagos, pateiktos vadovėliuose yra tokios, kurių studentai net universitete nesimoko, nes, matyt, aukštųjų mokyklų dėstytojai supranta, kad tai nereikalinga. Na, taip, visai išmanu yra jaunimui prikišti galvas visokių mokslų, transcendentinio siurrealizmo ir nepalikti laiko domėtis, mąstyti ir diskutuoti.
Kitas variantas. Pažiūrėkime į lietuvių kalbos egzaminą. Jį sudaro dvi dalys – teksto suvokimas ir interpretacija arba samprotavimo rašinys. Teksto suvokimas reikalauja ne kūrybiškai suprasti tekstą, jį paaiškinti taip, kaip pats supranti, o sugalvoti tokius atsakymus, kokius parašė teksto suvokimo testo sudarytojai. Kas užtikrins, kad būtent taip suvokė autorius? Ar kas nors spėjo jo paklausti?
Pati visuomet rinkdavausi rašinį tam, kad galėčiau ten įdėti bent dalelę savo nuomonės, tačiau, pasirodo, ten ji visiškai nereikalinga. Nerašiau interpretacijų, nes tai tik bereikšmis teksto aiškinimas, sąskambių, detalių ir spalvų kapstymas. Įžiūrime garsų sąskambį, kuris reiškia šaltį, blogą nuotaiką ir pan.
Tačiau, ar tikrai tai autorius turėjo omenyje? O gal jam tiesiog gražiai skambėjo ir nieko omenyje jis neturėjo. Bet mes galime jam padėti tai surasti! Na, tai ir rašau aš sau samprotavimo rašinius. Stengiausi įdėti kontekstų, savo stiliaus, nuomonės, visko. Bet - pasirodo, geras samprotavimo rašinys, kuriuos vertina šimtukais, yra tas, kuris tinkamai „sukaltas“ pagal vieną šabloną. Intelektuali įžanga su kabliuku kitoms pastraipoms, teminis sakinys, trys gražūs argumentai, pasiremti literatūriniais kūriniais, kitos pastraipos argumentai, pagrįsti istoriniu kontekstu, o trečiosios – kultūriniu. Nori turėti šimtuką – šauk į viduriuką. Ir nieko savo, nieko originalaus, tik „sukaltos“ gilios tradicijos elgtis robotiškai.
Lyderių konkursas: didžiausi balai skiriami tiems, kurie užėmė prizines vietas olimpiadose. Keli balai buvo skiriami už aktyvią veiklą mokyklos gyvenime ar socialinėje veikloje. Tuomet kyla klausimas - kas tie lyderiai? Visada maniau, kad tai žmonės, kurie savo gebėjimais, erudicija ir iškalba geba suburti žmones aplink save.
Panaši situacija ir universitetuose. Į Lietuvos aukštąsias mokyklas mokytis priimama vertinant vien tik pažymius ir egzaminų rezultatus. Tik stojant į pedagogikos specialybes nuo šių metų įvesta naujovė – motyvacinė kalba. Tokia sistema turėtų būti įvesta stojant į bet kokius mokslus. Turėtų būti vertinamas noras tobulėti, mokytis ir įgyti žinių mėgiamoje specialybėje, bet kol kas... Svarbiausia turėti šimtuką.
Robotukai – tai labai naudingi žmonės, kuriais galima manipuliuoti, sureguliuoti funkcijas ir paleisti veikti. Kitaip tai vadinama smegenų plovimu. Kūrybiškas ir kritinis mąstymas dar giliai giliai po žeme. Bet ko mes laukiam? Gal išsikasam ir parodom, kad nesame robotukai?
