Burtai7

Girdėjote signalą? Kokį, kokį? Iš Vilniaus. Z. Vaigauskas skambtelėjo – už 3 mėnesių RINKIMAI – pranešė. Tie, kam ši žinia Šiauliuos kankinamai rūpėjo, siųstą iš sostinės signalą ne tik išgirdo, bet ir ... suakmenėjo. Nuo jo, to lekiančio signalo. Garsai atskriejo nevienodi, jie kiekvienam – skirtingi, svarbu, kaip, kas, kokiom ausim ir kur tuos siųstus signalus girdėjo. Na, pavyzdžiui, valdžios žmonės? Jiems, galbūt, paskutinių mišių varpais atskridusi žinia ausyje suskambo, o jų pavaldiniams - varinių dūdų maršas, lyg darbo vietos pakasynose, bauginamai aidėjo. O mums, šio miesto paprastiesiems, kas? Smagumėlis. Išgirdai žinutę, mažą ir trumputę, lyg nykštukų siųstą jaukų skambaliuką, ir lauki. Įdomu.

Kas, ką? Bet, svarbiausia - kaip? Ar pastebite: ant mūsų miesto nusileido legendų, apžavėjimų ir burtų vakarai. Jau. O vakarinėje tamsoj, matykite – vien jie, tik jie ir jie. Politikai. Kad jūs žinotumėt, kaip laukiu jų! Lyg sužadėtinių. Tikrai. Lyg pirmo gimnazistės pasimatymo. Su jais. Lyg netikėto ir alpaus susitikimo. Su tais pačiais. Sulaukiau. Aš tarsi drąsinu ir jiems sakau: na, atsiduodu jums, na, leidžiuosi užkalbama, na, svaiginuosi jūs drąsa, planais, išmintimi. Bent metų ketvirčiui - tikrai. Tik apžavėkite, tik suviliokite, tik viltimis ir pažadais minias užburkite. Juk, po velnių, tai darote, toli gražu, ne pirmą kartą. Dažnai tie patys, ir - ne vienerius metus. Tikriausiai, jau išmokote. Ir baikit „bajerius“, draugai. Atėjo metas ruoštis. Rimtai. Atspėkite, ką aš už nugaros girdžiu? Politikus. „Tiktai nesvaik, seno alpimo moteriške, tu savo jau seniausiai atalpuliavai, turėki gėdos. Esi žmogus iš seno kuparo. Taip, taip, teisingai išgirdai, čia tau pačiai, iš Stalino laikų, kuri apie rinkiminę politiką tik tiek, kiek Adolfas Strakšys teišmanai – pagal TSKP šūkius ir „Leniniečio“ vedamųjų skiltį. Kitaip nemoki“. Na, kaip moku, taip šoku, bet dabar trepsėsite, mielieji, jūs. Rinkimų biuletenis – mano, o jis jums kiekvienam, manau, brangus. Tarp kitko, jis , kaip ir pinigas, sako, nekvepia, kieno jisai - dar jauno, ar jau seno – nelabai svarbu.

Tiesa, šį rudenį politiškai jau būrė kokius keturis kartus. Vakarais. Susodinti tvorele. Ekrane. Prisipažinsiu, neužbūrė ir nesuviliojo. Manęs. Nuobodu. Tikra teisybė: vyrų kostiumai guli, kaip nulieti – tvarkingi, gražūs, parinkti. Prie jų kaklaraiščiai – taip pat rinktiniai. Vaizdas – net iš ekrano kvepia, o patys susirinkusieji, žinokit, lyg švininiai – ir apsunkę, ir šalti. Atrodo, durtum, žmogus, su adata – kraujo nė lašo. Tikrai. Ypač politinio. Jie leisgyviai, jie, kaip politikai, /jau – dar/ negyvi. Ar matėte? Kalbėjo vyrai, lyg Amazonijos šamanai - kiekvienas sau. Ir elgėsi, atsiprašau, lyg kovo katinai, visi - po vieną. Sutikite, netgi per išprotėjusiųjų meilės morčių susikerta šiaip jau po vieną vaikščiojančių katinų keliai, o juk politikai – ne kovo katinėliai. Net ketverius metus keliauja jie vienu ir tuo pačiu valdžios plentu. Kolonoje. Ar gali būti, jog per tą laiką nelipo kažkuris ant kito sprando, ar ant vėluojančiųjų žingsnyje kulnų, arba, kaip tikri vyrai, vienas kitam kažkur arti ausų smagiai tamsoj neužvelėjo? Argi dabar nebūtų geras metas už tokias „dovanas“ viešai atsiskaityt? Bet jie, matau, nenori, tik klausimas – kodėl?

Sėdėjusieji tvorele - nebe naujokai. Toli gražu. Nereikia abejoti. Visi jie – iš elito. Vietinio, šiaulietiškojo, taip sakant, partijų pirmieji – naujų rinkimų garvežiai. A. Gedvilas, S. Grigaliūnas, A. Mockus, V. Simulik. Jie daugel metų šmėkščiojo ir rodėsi plačiai, dažniausiai, nuotraukose. Tai reiškia ten, kur nereikėjo iš esmės ir nuoširdžiai kalbėti. Šturmavo liaudį jie neakivaizdžiai: savu grožiu ir, kas be ko, skvarbiu žvilgsniu. Už juos kalbėjo jų mandatas. Tarybos nario. Kuris jau savo prigimtine paskirtim – ir išmintingas, ir iškalbingas. Netgi visiškai nesvarbu, kokiose rankose ketveriems metams jis laikomas kietai sugniaužtas: turtuolio, išminčiaus ar nelabai protingo.

Daugelio jų biografijos auksu įrėmintos, valdžia išpuoštos ir sėkme padabintos. Kaip? Paprastai: jose ilsisi kai kurių iš jų ne viena Savivaldybės nario kadencija, frakcijų, komisijų ir komitetų vadovų ir pirmininkų ne vieni praleisti metai, delegacijų į užsienius nesuskaičiuojami ir smagūs adresai. Pagaliau, tenai puikuojasi Seimo narių, viceministrų ar net Premjero patarėjo pareigybės. Keleto iš jų, galbūt net didžiumos, biografijos rašytos ne vienerius ar penkerius politinius metus, jas pildė, gražino, brandino per visą paskutinį dvidešimtmetį. Jau šios, svarbu, laisvosios Lietuvos. Gaila, tačiau - ne tik. KGB archyve varčiau nuteistų artimųjų bylas. Įdomu. Ypač tai, kad bylos gale tu surandi ir priklijuotą voką. Šiame voke daug su byla susijusių daikčiukų. Jame sudėti net išdavikų ir „bildukų“ sąrašai. Taip sakant, vokai, tarsi puolusių ir žlugusių žmonių dešimtmečiais neišsiųsti laiškai. Mums. Pamokai. Bet gali būti ir gerom žiniom dabintas vokas. Žiūrėkite, jei taip į kandidatuojančių politikų bylas po tokį voką kiekvienam įdėjus? Gražu, ar ne? Jame, žinia, ne išdavystės, nuopuoliai, bet tai, ko biografijoj nėra įdėta: tai žmogaus sąžinė, jausmai, vertybės ir moralė, geismas valdžios, Tėvynės meilė, žmogaus pareiga, atsakomybė.

Sako, būdų, kaip save parodyti, ar net ir išgarsėti, yra daug. Ir įvairių. Moterims, tiesa, tereikia vieno – apsinuoginti. Kaip Čičiolinai. Tuo viskas pasakyta - taškas. Vyrams sudėtingiau. Anykščiuose, skaičiau, Mazuronio partijos narys, toksai poezijos kūrėjas, partinis vyras - impotentas erotines eiles rimuot pradėjo. Nieko literatūriniai vertingo, sako, vyriškiui neišėjo. Na, o rinkimuose? Tenka šiek tiek palaukt.

Šiauliuose temų rinkimams - begalybė. Na, paskleiskite , pavyzdžiui, jūs, pirmo penketuko pensininkai – liberalcentristai, kad spaudoje sužibusi žavi brunetė moteriškė su aukštakulniais ir peniuaru / kuri policijos klientams nepatiko – nenukirpti nagai, riebi, nedepiliuotos kojos / yra jūs partijos narė, o jūsų pirmas penketukas – šitos riebios narės klientai. Sustaugs visi Šiauliai. Rinkiminės laidos sėkmė – neginčytina. Garantuota. Tada, prašau, kalbėkite ir apie rimtus darbus: smurtą prieš moteris, sutenerius, paliktus vaikus.

Į rytus esančioje valstybėje, tarp kitko, ne bet kokioje - branduolinėje, ilgai skambėjo žodis „sliekas“, na, toks padaras, ružavas ir slidus. Jis taip išgarsino vieną šalies provincijos veikėją, atradusį šį padarą savoj lėkštėj per vakaro furšetą. Ir kur? Gi po tikruoju seno Kremliaus patalpų skliautu. Nejaugi, vyrai, nėr Šiauliuos sliekų? Įmetei liesam paksistui į baltas salotas – viskas tvarkoje: šnekų šnekelių – marios. Iki pačių rinkimų: apie vaikų mitybą, sriubą ir kalorijas, apie kavinių švarą, „snarglines“ ir naktinius barus.

Ten pat, į rytus, valstybės vado smilkiny pražydo nemaža mėlynė. Pasaulio laikraščiai fotografavo ją, tai mažino, tai didino. Sakau, ar sunku spalvas bekeičiančią mėlynę kokiam valstiečiui, arba darbiečiui, ne - kokiam soclibui į paakį sėkmingai tokią grožybę pražydint. Pridėjus, jog tai padarė Murza, prie to pridurt, jog jis ragus dar ir Valerijui viršuj kaktos įdėjo. O ką? Negi neįdomu. Rinkiminė kova suvirškins viską.

Net tai, kad mūsų pirmas socialistas pasidarytų kirptu vienuoliu. Vienas toks jau pasikirpo. Ne čia – Gruzijoj. Tiktai žmogus tikrų tikriausias patriotas, apsaugok Viešpatie, jis – ne marksistas. Vyras, panašiai, kaip mūsų socialistas – devintoj dešimtyje. Ko ne reklama? Pats Leninas nuo šios žinios iš mauzoliejaus prisikeltų. Juk šiaip apie religiją, mokyklos padėtį, žemės mažiausiuosius, žmonių širdžių gerumą ir ką, asmeniškai, pats dėl viso šito padarei - politinėj kovoj kalbėti, iš tiesų, labai nemėgstama.

Sutikim, žmonės, vakarais įdomų burtų metą, taip sakant, aiškiaregių, kerėtojų, žynių spalvingus būrelius. Ekranuose. Nebūkime jiems abejingi. Dėl savęs. Jie žmonės, ne Dievai. Pasiklausykim jų ir atlaidžiai iš televizorių paleiskim. Tik būtinai įsidėmėkime nudirbtus miestui darbus. Kiekvieno. Ir spręskime apie kalbėtojus tiktai iš jų. Taip, taip iš atliktų darbų.