Silpniausieji4

Turiu dvi naujienas. Ne, tikriausiai, turiu jų tris. Eik sau, tik nesimaivyk ir mikliai prisimink - turi jų, tų naujienų, daug. Įvairiausių. Renki jas, tarsi zuikio pasakas, pagal seniausią papratimą – iš visur. Šiandieną, supranti, jog tai darai – tuščiai, nebent pagnaibyti vaizduotę ar kasdieninei proto mankštai. Bet savęs nepakeisi. Naujienos nepaprastai įdomios, žiūrint, iš kur, dažnai netgi skirtingos, ir jos - apie silpnuosius. Bet žmogui, šios vargo žemės vabalėliui, bet kokios žinios apie jį patį - geros. Kad tik kas nors kalbėtų! Ir retkarčiais rašytų. Net jeigu niekas parašyto ir neskaito. Na, taip: šitos naujienos, mano brangieji, kitur, jos ne pas mus, o tuo pačiu – visai ne mums, ir dar neaišku, ar jos iš viso mūsų kraštui nėra juokingos – juk nematei jų, nejautei ir net nečiupinėjai. Naujienos iš kitų kraštų. Jos visos apie valdžią. Ir žmogų, tą, kuris – žemiau jos.

Viena jų iš Šveicarijos. Apie žmonijos nuodėmes. Šiek tiek begėdiška. Kokia? Ogi ta, kad ten /vajetau, apsimesiu, jog ištart nepatogu!/ prostitutės bus mokomos naudotis defibriliatoriais. Na, tokiais aparatais. Apvytusiai širdžiai. Atgaivinti. Atrodytų, kam „plaštakių“ verslo šeimininkams šito smagaus „balasto“ reiktų? Ogi tam, kad iš ano pasaulio atkratytų klientus. Ir jie vėl į čia atgal sugrįžtų. Kažkada. Atmarintų tuos, kurių didžiausioji dalis - jau turinti širdies problemų, kitaip pasakius, klientai - vyrai senyvi. O sako, jog senų vyrų šiais laikais nebūna. Oho, kaip būna! Ir dar kokių. Pasižiūri ir pamatai, jog vyro jėgos - kaip klėties svirplio, tiktai širdis - vis ta pati. Jauna. Žiūri į jį ir nuoširdžiai pavydi. Jinai viena - širdis, kuri tuo pat metu ir geidžia, bet, pasitaiko, jog ją ir negalė sužeidžia. Tada ji plyšta. Sakysim, nuo „Viagros“. Senam, kaip kaime sako, nepasakysi, kad kelnes laikas užsisegti, kad tam atėjo metas. Ar paklausys? Ir vaikšto jis pastiręs, jaunystės meile, lyg jazminų žiedais, gaiviai iškvipęs, toks Don Kichoto - Don Žuano mišinys, „plaštakių“ piniginės nežabotas džiaugsmas . Nejaugi tai blogai? Ne, tai - puiku. Įdomiausia, kad šiam gaivinimui pritaria ir vietos valdžia, ir įvairiausi sveikatos apsaugos ekspertai. Naivu šioj vietoj net ir klausti, kas gali tokiam veiksmui nepritarti - valdžia juk padeda žmogui . Ir tai - silpniausiam. Padėtų vietiniams svirpleliams ir Šiauliuos. Valdžia. Pripirktų ne tik defibriliatorių, visą reanimaciją tenai atvilktų. Neabejoju – tokiems sprendimams jie greiti. Ką, žmogus, apie ateitį žinai?! Svarbiausia – savo. O jei ... Tik viešnamių dar, kad juos kur velnias, mieste įsteigti klebonijos vis neleidžia.

Pietų Korėjos Sveikatos ministerija paskelbė akciją, kaip pakelti gimstamumą: 1 kartą per mėnesį darbščių valdininkų kabinetuose 19 val. išjungiamos šviesos. Kokiam reikalui? Ogi tam, kad šie viską mestų ir mikliai skuostų į namus. Tada – glėbin. Galbūt pavyks. Na, Šiauliuose panašios akcijos nėra prasmingos, čia netgi penktą vakaro jau kabinetuose - tamsu. Nėra šviesos. Suprask – visi glėbiuose. Įvairiuos. Na, kaip pavyksta? Į tai atsako tik birželio pirmą. Pati V. Samienė ir G. Mikšys , kai suskaičiuoja išdalintus kūdikėliams vardinius puodelėlius O Mongolija, kur 1 vyrui tenka 6 moterys, sako, į savo šalį importuos 20 000 Turkijos vyrų. Ar tai, sakykite, ne šventas rūpestis sava tauta? Ir moterimis? Tenai, kur jurtoje aplinkui spengia tik klaiki vienatvė ir kūną žudo meilės ilgesys, kiekvienas pasakys, kaip, dar jaunai, gyventi stepėje – to net Buda ik šiolei nieko nepasakė. Tada net stiprią moterį gyvenimas priverčia pasijust pačia silpniausia. Ir be jokios vilties, ir be kaltės, lyg nusidėjėlei, žingsniuot liūdnai net ne sausu gyvenimo taku, stačiai, maknot klampiu išbandymų raistu. Jautrios ir atsakingos valdžios apie žmogaus gyvenimus, žinokite, galvoja. Jei valdžioje tokie, kaip mūsų šiuometinis jubiliejinis poetas, kuris, net eidamas gatve ar į vaikų darželį, vis apie jį galvojo, tada – viskas tvarkoj.. Tas jis, tarp kitko – Leninas. O mūs vadovams galvoje kas? – tai mes. Ir šiandien valdžios sugalvoja. Kitur. O neretai, kaip paskaitau, šį tą dėl to žmogaus net įdomaus nusprendžia. Šiaulietėms, sako, turkų tautybės vyrų miesto valdžia dar šiam sezonui vežti nežada, teks širdies reikalus išspręsti kiekvienai sau ir, žinoma, pačiai – individualia tvarka. Valdžia pasiūlyt gali tiktai Europos krepšinio čempionatą, tenai jau kaip kuriai ir pagal ką nuskils – pagal krūtinės apimtį ar smegenų pripildytus griovius Vokietijos Kylio miesto pakraštyje atidarytas SOFA – BARAS. Jo klientai ypatingi – bedarbiai alkoholikai. Ach, gaila, šitos žinios neperskaitys ir už kitus neapsidžiaugs mano seni pažįstami – tarybinių laikų latreliai. Jie išmirė, nabagai. Beveik visi. Taigi, tęsiu: patalpoje, virš baro, kabo televizorius, nuo sienos džiunglių garsais sprogsta radijas, kažkieno rankose barška gitara. Prieš apspangusius ir kėdėse išgriuvusius vyrus staiposi porelė apglamžytų panelių – jos linksmos. Baras turi 70 nuolatinių klientų, kurių amžius – nuo 18 iki 70 metų. Virš baro, antrame aukšte, yra kabinetas. Socialinio darbuotojo. Įsidėmėkite, šita detalė yra nepaprastai reikšminga – darbuotojas greta. Nuolatos. Jis viską apie spalvingą sofos - baro klientūrą žino. Vietiniai gyventojai šią užeigą vadina tikruoju jos vardu – girdykla. Svarbiausia, ką šioje vietoje norėčiau pabrėžti, jog SOFA – BARAS dalinai išlaikomas iš miesto iždo. Kodėl vokiečiai priėmė sprendimą atidaryti šią girdyklą, beje, panašius barus ruošiasi įkurti ir kai kurie kiti Vokietijos miestai, tegul pasidomi dažnai į šią valstybę keliaujantys mūsų miesto vadai bei paskui juos lakštutėmis plasnojantys tarnaičiai - valdininkai. Jiems, plečiant seniai tankiu rūku aptrauktą bei aklinai sustingusį savąjį akiratį, gautos žinios labai praverstų. Juk pinigus skaičiuoti vokiečiai moka ir, tikriausiai, žino, kodėl ir kur juos meta. Ir ką išvis jie dėl silpnųjų daro. Ne vien dėl šių, palūžusių, bet ir dėl kitų, likusiųjų, stiprių ir darbingų, sveikatos bei jų ramybės.

Pavyzdžiui, nuvykęs vienas kitas iš komandiruotųjų išlystų iš viešbučio ir tyliai apšniukštinėtų, kodėl šis baras būtinai – pakraštyje, kodėl jį paremia prekybos centrai, kur miesto širdyje pradingo šukės, kur nuplaukė šlapimo tvaikas ir, pagaliau, kaip naktį miega pavargę bei nusidirbę tvarkingi jo gyventojai?

O kaipgi reikalai Šiauliuose? Įdomiai. Girdėjau, Šiauliuose nuo liepos 1 d. bus atleidžiami darbuotojai, ir tvarką pradės daryti, atspėkite ... nuo Nakvynės namų. Taip, taip, jūs neapsirikote – mažins ne tas kavos gėrimo, koridoriais bėgimo, tuščio kalbėjimo ar popierių suglamžymo virtuozes, o dirbančias su žmonėmis. Tiesiogiai. Sakysite, ši vargo įstaiga juk dirba uždarai. Tai skirkite, vedėjos, vicemerės, vadai, direktoriai ir prezidentai, tarnautojams po užduotį, ją - kasdieninę: apvaikščiot parkus, girdyklas ir stotį - stropiai, pasiekti turgų ir, būtinai, šventorių, susiskaičiuoti elgetas, kiek privažiavę iš kitur girtų. Žinoti juos ir iš veidų pažinti. Ne tiktai juos, kartu - ir jų vaikus. Juos galima namuose aplankyti. Ne galima, o privalu. Po to apie matytą vaizdą prieš vadovus atsiskaityt. Sakysite, ji beprotė, nes tai - nerealu. Be to, sunku. Baikit. Taip kažkada juk buvo. Nerealu, jums tik atrodo, kol sėdit kabinetuose sulindę. Tenai dėl visko ir visiems nepaprastai ramu. Prisimenu, kažkada kai kurioms tarnyboms siūliau perimti 56 benamių nuotraukas su šių žmonių visais duomenimis. Na, tam atvejui, jei kas tokio žmogaus ieškotų. Ar mirtų jis. Kad bent palaidotų su jo tikrąja pavarde ir nuosavu vardu. Žinokit, niekas nepaėmė - nenorėjo. Išsinešiau pati su savimi kartu, tas nuotraukas, kaip gautą pažinimo kraitį. Ir supratau, kaip, silpniems vadovams snaudžiant, vertėtų žmogui dirbti. Pagal principą – „daug žinosi, greit nutilsi“, „užsikask lapuose“, „tyliai važiuosi, ant nieko ir neužvažiuosi“, judėk lėtai ir užsimerkus - nuo algos iki algos, tik retkarčiais ir tam tikroje vietoje reikšmingai pavartyk akis. Ir viskas. Paprasta.

Šiauliuose daug kas savo darbuose nenori. Nieko. Anuomet aš labai juokiausi: vienas pusvadis išsivedė dirbti viešuosius darbus būrį įsitingėjusių laisvo gyvenimo veikėjų. Taip sakant, bedarbius. Nupirko darbo pirštines ir kastuvus. Po pietų visi dingo. Su pirštinėmis ir kastuvais. O pusvadis daugiau jau nenorėjo. Nieko. Bet niekas jo ir nevertė. Darbus kartoti.

Paskui dar gydė narkomanus. Autobusiukyje. Ten, sakė, stūmė „durnių“ labai gudri mergaitė. Ji dar kartas nuo karto draugiškai pati /ne tik/ parūkė. Po to staiga jau gydyt nieko nenorėjo. Nusibodo. Ir baigėsi, tarp kitko, programiniai pinigai. Jie – nemaži. Na, ir gerai. Apsidžiaugė dėl to net ir vadai, ne, vadės. Tos vadės taip tarpusavy, lyg karamelinės „landrinkos“ neatskiriamai sulipę, kad nesuranda ką ten, toli, kaip vyrai sako, nuo savęs tvarkingai pavaryt. Tad argi draugę bausi? Ne.

Kino filme „Vestuvės Malinovkoje“ apie valdžios kaitą žiūrovams praneša kepurė. Vyriška. Na, įbėga į kadrą toksai smagus veikėjas, su žodžiais „Valdžia pasikeitė“ žybt kepurės snapą priekin ir ... šalin. Po kiek laiko vėl tas pats vyriokas strykteli kadran, vėl klypt, vėl žybt ir vėl šalin. Smagu. Ir, žinoma, juokinga. Mūsų mieste apie valdžios pasikeitimą žybteli kitu būdu: televizorių ekranuose nušvinta dviese – moteris ir vyras. Moteris visad ta pati, o vyras – kitas. Moteris - tai skyriaus vadų vadė neprilygstamoji Rita, o vyras – naujasis Šiaulių meras, kaskart vis – kitas. Tokiu vaizdu jie miestą nušvietė, tikriausiai, tris kartus. Kiekvienąkart jie praneša naujieną. Ir visada tą pačią - apie Rekyvą: jau gautus milijonus, remonto darbus, iš pradžių du, paskui – jau keturis gyvenamus aukštus, tenai kartu gyvensiančius ramius senius bei psichiškai nevisiškai ramius ligonius. Už metų, pamatysit, vėlei ta pati vedėja iš teleekranų mūsų namuose išnirs, o vyras šalia jos ir vėl bus kitas. Ir taip – daugybę kartų. Kol tuo pačiu būdu, kaip dingo Kamsvykių pilis, nesunyks pati Rekyva.

Seniai žinoma, ir niekam nėra naujiena, jog valdžios vertę, jos sugebėjimus vadovauti nusako tai, kaip jo mieste elgiamasi su silpnaisiais.: silpno proto, silpnų galių, silpno noro, silpnos valios, taip sakant, kaip elgiamasi su kvaileliais, mažais vaikučiais, senutėliais, elgetom ir valkatėlėm, padykusiom ir nelabai kvapniom mergelėm, laisvais pijokais bei kitokiais nelaimių, vargo ir ligų numindžiotais žmonėm. Tokių visada buvo ir bus, kaip pikti sako, biudžetinių vampyrų. Tai žmonės, kurie – tik ima. Taip yra visur. Galima susižinoti netgi jų skaičių - procentais. Gamta juk irgi kartais klysta. Tik kas už juos šiandieną kalba?

Šiaulių miesto Taryboje tokio žmogaus – torpedos šiandien negirdėti, čia viską nulemiančias rankas už sprendimus kilnoja, daugiausia, tik turtingi žmonės. Tai neblogai. Tačiau jų interesas - kitas ir žinios - kitos. Jiems, stačiai, būtina pasiūlyti. Ir apkalbėti. Sprendimus. Už tuos, silpnuosius. Kaip rodo patirtis, Taryboje rimtus pasiūlymus daug kas palaiko. Tie, ką nepaliko šviesiosios išminties ir kilnaus darbo balsas.

Žiūrėkite, nelabai seniai, prieš kokį pusmetį, žmonių išrinktieji išdžiūvusiom gerklėm, sukrypusiais žandais bei prakaitu patvinusiais delnais garsiausiai ginčijosi. Prisimenate, apie rūkymo zonas ir miesto centrą. Savaime suprantama, besivoliojantis po kojomis nukandžiotas „kancaras“ ir nikotino prisisiurbęs centrinio miesto oro kvapas – nepaprastai svarbu. Bet kai greta „kancaro“ ir toj pačioj žemėj, lyg šilkverpio kokonas, susiraitęs guli ir negeresnį orą miestui skleidžia neaiškios kilmės pilietis – nejaudina jau nieką.

Kai prieš gerą dešimtmetį per valdžios frakcijas, komitetus nuskriejo, zvimbė, pagavęs nuotaiką, direktorius J. Sartauskas – daug kas jam pritarė. O siūlė jis – naikint blaivyklą. Tada jis buvo nepartinis, nors remdavo jį liberalai, centras. Čia suveikė bandos instinktas – Šiauliai, kaip iki jų gudrusis Kaunas su nepakartojamąja Klaipėda, savo blaivyklą ėmė ir uždarė.

O kas toliau? Toliau jau – be pasirinkimo. Gydytojams. Juos išniekino. Pažemino jų žinias, įgytus mokslus. Įsivaizduokite skriaudos ir siaubo lygį: aukščiausios klasės gydytoja, išsiskirianti prigimtiniu atsakomybės ir pareigos jausmu E. Kukaitienė su savo surinkta komanda kilnoja dvokiančius girtuoklius ir veža ten, kur gydo, taip sakant, veža tuos, kurių jau niekas neišgydys.

Ligoninėje juos priima taip pat ne treniruotas policininkas, juos medikė apžiūri. Iš gydytojos D. Jautakienės, tos, smulkutės ir trapios, lyg šiuometinės abiturientės, priėmimo skyriaus. Atėjo metas baigti patyčias, mielieji, atkurkit blaivyklas. Šiuo darbu turėtų užsiimt J. Sartauskas. Dabar, kol dar jis be valdžios vadžių. Už savo klaidą. Jei šiandien opozicija neprivers atkurt šią įstaigą kitų, o jei tiksliau - šiandienos valdančiųjų, po metų , lyg Prževalskio kumelaičiai, užžėlusius socialinės srities dirvonus ars savi.

Tik pinigai, paklausite, iš kur? Ogi iš alkoholio. To, parduoto. Tegul koks A. Šedžius, vietoj savųjų trišuolių tribūnos link, ima ir pramuša fiksuotus procentus Seime. Pinigus . Ne tik blaivykloms, dar kūdikių namams – prie viso to. Šiandien aišku visiems, jog be alkoholio pagamintų marių ir besaikio jo vartojimo, dingtų Lietuvoje ir tokios įstaigos.

Pabaigai. Tiesą pasakius, miesto Taryboje kalbėti už silpnuosius, tuos „nemadingos“ išvaizdos bei ne to kvapo žmones, iš tiesų nelengva, nenaudinga ir net neįdomu. Pirmiausia, psichologiškai. Tada, kai tavo, kalbančiojo, sakinių žodžiai bus negražūs ir neišravėti, juose kartosis „utėlės“, „niežai“, „langų valiklis“, „pūliai“, AIDS ir „neišdžiūvęs šašas“, kai kalbant miesto Tarybos jautresniam jos nariui nuo tavo žodžių pasijus šlapimo, neplautų kojinių, seniai mirkyto žmogaus kūno dvokas – tau bus negera, net nepatogu. Tu savaime tapsi klaikaus kitų gyvenimo nekarūnuotu simboliu. Ir kaltas. Už juos, tokius, kaltas - amžinai. Tai irgi psichologija. Dar ir nevykęs, pusprotis ir negražus. Tapsi. Čia, pagaliau, net ne biudžeto paslaptingas tampymas, net ne vieši pirkimai ar detalusis planas, ne užsienio kelionės ar miesto centre išgražintas bulvaras, čia – silpniausiųjų dejonės. Tai nemadinga. Bet reikia ryžtis. Dirbti. Kas kitas, jei ne tu?