Išėjusieji7

Kai pasako šiuos žodžius, kažkodėl krūpteli ir noris užsimerkti. Dėl ko? Dėl nuolat lydinčios gėdos ir kaltės? Prieš tuos, kurių jau nebėra, o tu dar vis esi. Ir čia. Ar dėl staiga akis užgulusios tamsos, į kurią, slapta tikiesi, žiūrėk, paims ir, lyg žaibo blyksniu, minutei švystelės, atskries iš nematytų tolių mieli išėjusių veidai, tik, rodos, būtinai su šypsena, laimingo nuotaika ir išsiilgusiom akim. O žodžiai šie nėra kasdieniški: "Pagerbkime jų atminimą tylos minute." Kaip šalta ir šiurpu. Stovėdamas tyloj junti, jog tą akimirką kažkas tave nedrąsiai glosto, lyg vėjeliu, slapta paliečia ir tyliai, tyliai, lyg į motušės uždarytą langą, baugiai pasibeldžia – labas, ar jauti?. Kažkur iš ten, šalia, aplink, iš nebūties. Jis liečia, beldžias į tave, į visą tavo kūną, nušviečia šaltą, tingią atmintį, kaltės ir atgailos jausmu staiga širdin susminga, sekundės virpuliu užkliudo sąžinės skliautus – sveika, gal pamiršai?.
Kas tie jie, kurie ateina, greičiau sugrįžta į bendrą stovinčių tyloj koloną, tą atminties ir pagarbos minutę? Nejaugi jie, mąstau, kiekvienąkart bevardžiai, tamsūs, užmiršti, ir apie juos, kaip šiandien būna – tik kolektyviai? O ne po vieną – pavardėm. Klausykite, juk šaukė juos pakrikštytais vardais, ar pravardžiavo net vaikystėje susigalvotais žodžiais. Nejaugi neturėjo jie savų namų ir įrašo pase, neišmylėtų artimųjų, palikusių jiems ne vien tik savo pavardes. Tikriausiai, nešė jie brangios gimtinės kvapą, iš tėviškės atsineštų tėvų dainas ir savo kaimo melodingų žodžių išskirtinę šneką? Ar jie – jau užmirštieji? Juk buvo jie – žmogus.
Jų, aštuoneto, nepašaukė vardais, neišskaičiavo jų pavardėmis ir tą neseną jau pavasarinę dieną, kai miesto mokslo ir švietimo lopšyje, universitete, po dviejų dešimčių metų rinkosi visų kadencijų ir šaukimų Šiaulių miesto Tarybos nariai. Gražūs visi rinkosi, švarūs ir nelabai pasenę – subėgo, kaip į pavasarinę džiaugsmo mugę. Gal net ir vienas kito pasiilgę, švelniai nuoširdūs, atviri, lyg valandai kitai, o gal ir likusiam gyvenimui, pamiršę buvusius tarpusavio vaidus, aštrius žodžius, sunkias politines kovas ir partinius nurodymus.
Susitikimo džiaugsmas buvo nuoširdus, o ir emocijos suprantamos. Juk ne juokai - šitiek laiko greta, kartu, visai šalia, čia pat. Nors ir praeityje. Ir artimi, nors neretai – visai kitokie: dažnai su besikryžiuojančiais ir skirtingais planais, kitokia patirtim, darbais ir, kas svarbiausia, mintimis. Tačiau šiandien išlikę brangūs, tikiu, jog ir - labai savi. Laikau ant savo kelių senokas iškarpas ir nuotraukas. Išėjusiųjų. Galvoju, gal kas, žiūrėk, kurį iš jų netyčia prisimins. Ir apkalbės. Šiltai, nuoširdžiai. Bet neprisiminė. Nė vienas. Dangaus kaišytų vartų jų pasiilgusioms vėlelėms taip niekas ir nebeatvėrė. O jie šypsojosi iš interneto nuotraukų, jau amžinai nutilę, svaigia jaunystės šypsena, ir tarsi šaipėsi iš žemėj pasilikusių žmonių dėl jų tuščių ir nesibaigiančių kvailybių bei širdį draskančių aistrų. Bet tuo metu tribūnoje toks liesas, liesas sekretorius labai ilgai, su polėkiu, pasigardžiavimu, didžiavosi savim, lyg koks iš Kremliaus Brežnevas, kalbėjo, mokė ir vėl kalbėjo. Taip sakant, švietė. Atėjusius. Proto slunkius, suprask, jų protus sodrino.
Prisiminkim ir pagerbkime. Kiekvieną iš jų. Kai Anapilin išėjo pirmasis Šiaulių miesto tarybos narys Dūda Vytautas, ši netektis, lyg netikėta blogio išdaiga, praėjo ramiai ir tyliai. Ar galėjo būti kitaip – aplinkui triukšmingas permainų metas: viskas garma, keičiasi, plinta, traukiasi, stačiai, ne gyvenimas, o pasaulį keičiantis, senus kelius nušluojantis uraganas . Vargu, ar kas tada, pirmos netekties akivaizdoje, bemąstė apie gyvenimo trapumą, atsitiktinumų, kančios, pavojų – likimo palydovų – sprendimus. Na, krustelėjo nerimas, mažai pažintas bet ir jis - trumpai, na, baimė dėl netikėtumo. Praradus. Staiga. Ir kas?
Tuomet, kai prieš dvidešimtį metų balandyje suėjome į vieną krūvą – miesto Tarybą, pirmoji bendro susitikimo vieta buvo Savivaldybės salė. Na, žinote. Tikriausiai, pilkesnės ir nuobodesnės patalpos Šiaulių mieste tuo metu nebuvo: tamsi ir niūri su nuolat tarškančiom, pakinkius daužančiom ir iki tol dar nematytos tarybinio kareivio "šinelio" spalvos kėdėmis. Toje murzinoje pilkumoje šviesiu šešėliu išsiskyrė melsvai pilku kostiumu apsirengęs žilas vyras. Tai ir buvo Sąjūdžio remtas teisininkas Dūda Vytautas, rinkiminę kovą laimėjęs antrame rinkimų ture. Tuo metu, kai kiti naujai išrinktos Tarybos juristai veržliai ir aktyviai rodėsi, kalbėjo visais ir visokiais klausimais, diskutavo, pyko ir įrodinėjo, jis tyliai ir kantriai sėdėjo tolumoje, giliau, už kitų nugarų, tarsi kokiame saugesniame nuo triukšmo ir begalinio kalbėjimo užnugaryje, ir sekė aplinką. Prireikus aiškindavo. Tik ne iš aukštų tribūnų, o kiekvienam, asmeniškai. Sėdėjo jis, lyg prisidengusi kuklioji išmintis ir mūsų nepažintas teisės mokslas, kai įspūdžių, emocijų srovė – į vieną pusę, viena kryptim – į jį, į Vytautą.. Toji srovė, kuri ne išteka, o pasilieka. Jinai be ginklo užmuša. Paskutiniu širdies dūžiu. Širdis jo tos srovės ir neišlaikė. Kai Vytautą palaidojom,, salės kairėj, arti kolonos, jo sėdėtoje vietoje tarytum atsirado arba, tikriausiai, pasiliko šviesi ir tylinti sala, kuriai šviesumo suteikė išėjusio žilų plaukų galva ir mėlynai pilkų drabužių likęs šviesus šešėlis. Ir, žinoma, spraga, kurios su žiniomis ir patarimais daugiau jau niekas neužpildė.
Šį vyrą miesto žmonės į Tarybą rinko du kartus – pirmai ir trečiai kadencijai. Pirmoj kadencijoj jį rėmė pramonininkai ir LKP, antrojoj – Centro sąjunga. Jis - Žvirblis Kazys. Sunku suvokti, jog jau dvylikti metai tarška, rieda be jo. Aukštaitis nuo pačių Anykščių, dviejų dukterų tėvas, ŽŪA auklėtinis, inžinierius, sumanus vadovas ir politikas. Jam ėjo tik 65 – tieji. Jis skyrėsi iš daugelio kitų, pirmiausia, savo išvaizda. Toksai smetoninis, gražus, lyg iš Velykų paveikslėlio, lyg atvažiavusio iš paties Kauno: aukštas, tiesus, pradžioj - iš kūno laibas, plaukai visu ilgiu aukštyn, mano akimis, kaip J. Lagunavičius iš pokarinio "Žalgirio". Vyras, senovinis, kuris, skirtingai nuo naujalietuvių, laikėsi fasono: nedėvėjo baltų kojinių, bet lygino kelnes ir plovė plaukus bei valė dantis. Neslėpsiu. Užsižiūriu, menu, ar nuodėmė? į jį iš šono ir akyse matau: štai šoka jis, tikriausiai, tango, toks inteligentiškas ir atlašus, iškvipęs vyriška švara, tvarkingumu, lyg iš vaikystėje matyto filmo. Apie tiltą Vaterloo. Keisčiausia, jog damos veido nematau, aš josios neįsivaizduoju, nes nežinau, kas jam į partneres Šiauliuos pritiktų. Tik vyro stiprią ranką ant liekno moteriškės kūno pastebiu.
Tuščia šiandien būtų kalbėti apie tai, kiek ir kokių pasiūlymų, sprendimų projektų ar jų analizės siūlė ir teikė K. Žvirblis, žmogus ir vadovas, specialistas ir politinis veikėjas, kuris turėjo didžiulę patirtį ir jautrią širdį /tą žino visi, kurie į jį, kaip ilgametį "Elgos" vadovą, kreipėsi, netgi mergina iš sąvartyno/ - jie neįkainojami. Visi jie liko Šiauliams ir šiauliečiams. O mums, tuometiniams išrinktiesiems, beliko padėka už turėtą galimybę dirbti kartu su šituo vyru ir būti šalia jo.
Apie Sąjūdžio žmogaus Arijaus Žigunio, taip pat pirmosios miesto Tarybos deputato ,ligą ir jo didvyrišką kovą su ja žinojo daugelis jo draugų. Tame tarpe ir aš. Visi, kartu su jo žmona gydytoja, tikėjome žiaurios kovos sėkme. Iš tiesų, tai buvo tokia baisi šiam vyrui likimo nuspręsta ir pamėtėta neteisybė, ir tai padaryta pačiu netinkamu metu, jog ji daugeliui, ypač saviesiems, užbraukė viską, net tikėjimą gėriu.
Atrodė, jog tik vakar sveikinome jį su nuosavos statybos pabaiga, paskui, kokia sėkmė, nauju šeimos nariu – pagramdėle. O kaip jis tuo, žinotumėt, didžiavosi. Menu, sėdi jis priekyje manęs, o aš jam ir sakau: "Arijau, išdykėli, ką tu sugalvojai – vaikučius gimdyti? Visi valstybę kuria, su vėliavėlėm gatvėm laksto, stačiai – išprotėję, o tu pats ką – nuodėmėmis apaugai? Žiūrėk, aplinkui mus besipolitikuojantys vyrukai, atrodo, per politiką net išmylėti žmoniškai pamiršo ir moterų, tikriausiai, nebučiuoja, o tu ką? Išsišokėlis, vyruk, esi." Jam mano šitie žodžiai tiko, kitokie – nelabai.
Arijus buvo atviras ir patiklus, lyg mažas vaikas. Netiesa, tokia mintis – iš pirmo žvilgsnio. Žinotumėt, jei sugalvos ką, nebus jėgų jį sustabdyti. Nors matėsi, jog vyro išvados ir kažkada partorgų visiškai neišravėtos mintys dažnoką nukerta nelaukiamu smūgiu – jos nestandartinės. Žinau, mėgino jį gal kartą, o gal du kai kurie apysmulkiai veikėjai užtraukti ant savos minties kurpaliaus – neišdegė. Teko priimti jį, kaip retą dovaną – su stuburu ir išskirtinį.
Tai buvo nelinksma žinia, netgi labai nelinksma, o iš tiesų – žiauri. Ji kirto prieš porą metų, pačiam gegužės vidury. Nėra Kačinsko Rimanto. 55 metų vyro, dviejų vaikų tėvo, žymaus architekto, stačiusio "Iris" ą ir tvarkiusį centrinę Vilniaus gatvę, buvusio įstaigos vadovo. Jis - taip pat iš pirmosios miesto Tarybos, siųstas ten remiant Architektų sąjungai. Atskriejusi žinia buvo tokia netikėta, nelaukta, kuomet po jos – sukunkuliavusi jausmų platybė, nušokstanti toli, netgi į nemotyvuotą pyktį. Beliko tiktai akli, nebylūs klausimai, į kuriuos - nėra kam atsakyti. Kodėl, dėl ko, už ką?
1990 metų miesto Taryboje publika buvo tokia įvairi ir daugiaspalvė, nors išsiskirti iš jos nebuvo labai sunku. Nuo pirmos dienos buvo galima pastebėti, jog tarytum nuošaly ir atskiru būreliu laikosi keletas gana jaunų vyrukų. Jie iš tiesų buvo šiek tiek kitokie, ir šitai patys jie labai gerai žinojo. Vienas, toks juodas ir žvitrus, su kasele ir su velveto švarkeliu, nardė tarp kėdžių, ir juo, suprantama, visi labai domėjos. Kitas, akiniuotas ir mąslus, su marga skarele ant jauno kaklo. Jis traukė žvilgsnį neįspėta paslaptim, gi trečias paprastas su pilku kostiumu, tiktai labai sunkaus nešimo kojų. Paaiškėjo, jog vyrai – architektai, nesunkiai atpažįstami iš ypatingo Dailės instituto kvapo, iš išskirtinės aprangos, subtilaus skonio ir susikurtų sau, asmeniškai, pritinkančių madų.
Vienas jų ir buvo Rimantas Kačinskas. Tas, akiniuotas ir mąslus. Aš jam, kaip mokytoja ir kaimietė, sakė vėliau, labai nepatikau, iš proto, sakė jis, varė mano silpnas protas ir nežaboto garso balsas. Vėliau iš to tik juokėmės, nors, vargu, ar turėtą savo nuomonę kada nors jis pakeitė. Aš jo varžiausi iš tiesų, kaip visada, nuo pat kaimietiškos jaunystės, privengdavau, kaip man atrodė, protingų, išvaizdžių bei inteligentiškų miesto vyrų. Kalbėjo jis mažai ir tyliai, dažnai apsidairydamas, ir tuo jis skyrėsi nuo energingų ir plepių kitų savo draugų. Šiauliuose jam sekėsi. Vėliau Rimantas išėjo iš miesto Tarybos, į kurią jau niekad nesugrįžo. Tikriausiai, grįžti į miesto aktyviąją politiką galėjo jis bet kada, nes buvo Liberalų sąjungos narys, vėliau – Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas. Jis išsikėlė gyventi į Panevėžį, tačiau po kiek laiko grįžo atgal. Buvau keletą kartų sutikusi jį gatvėje, bet – neužkalbino. Maniau, jog ir prieš jį, galbūt, esu, kaip paprastai, ką nors prisikalbėjus, todėl jis susitikęs šaltas, nekalbus. Ėjo Rimantas vienas, atrodė, vienišas ir susimąstęs, abu kartus – be savo buvusių žvitrių draugų. Taip ir išėjo amžiams. Vienišas... Prieš du metus.
Tokį patį klausimą dukrelei Deimantei, namiškiams bei mums, ją pažinojusiems – kodėl? - paliko ir Vorevičienė Vita. Jauna trisdešimtmetė moteris, lietuvių kalbos mokytoja, pirmą kartą išrinkta į miesto Tarybą, puolusi tvarkyti jaunimo ir vaikų svarbiausius reikalus, ir štai... Gal dėl to, save apgaunu, kad konservatorių partiniam sąraše ji buvo 13 – ta, na, netiesa, po jos išėjo ir buvęs 12 – tas. O gal kad jautėsi kitų nesuprasta ar šio pasaulio nepelnytai skriaudžiama, o gal, kad ji labai mylėjo, kas pasakys? Sensacija. Sužviegia, kleketuoja vien reginių ir kraujo besivaikanti ir amžiais alkana spauda. Kas sužinos, gal čia tiktai momentinis /kokia klaida! /, bet neatšaukiamas sprendimas, baisi, emocinė tragedija. Kur šiandien jos vienintelė mergaitė, gal Vitos anūkus be mylinčios močiutės šilumos ir būtiniausios paramos miesto takais ir gatvėmis jinai savus vaikus vedžioja? Kaip motina be jos, taip ne laiku išėjusios, išgyvena? Ar kas jos ašarom sudrėkusias naktis atjaučia ir suskaičiuoja? Ar dar gyva?
Štai mano paminėtojo 12 – ojo mirtis virto nepataisoma tragedija jo šeimai, visam miestui, jo Tarybai ir medikų bendruomenei, prisipažinsiu, tame tarpe - ir man. Mirė jaunas 42 metų Šiaulių miesto Tarybos narys, gydytojas chirurgas, keturių vaikų tėvas, gyvos likusios motinos sūnus ir gyvos likusios senelės anūkas, puikus draugas Navickas Vilhelmas. Tai įvyko 1999 metų liepą.
Nelaimė užkrito staiga, netikėtai ir nelauktai – per dvi paras. Sepsis. Prie jo karsto Respublikinės ligoninės salėje verkė ne tik pažįstami bei artimieji, bet ir prieš kelias dienas dabar jau mirusio gydytojo operuoti ir po operacijos ligoninėje besigydantys jo pacientai. Jis buvo absoliutus ir visuotinis pirmūnas – vidurinio mokslo aukso medalis, medicininiuose moksluose – raudonas diplomas ir ką čia besakysi – daugiavaikis sūnų tėvas.
Nors pagal amžių jis tiko man į sūnus, bet mes su juo labai draugavom. Gal kad abu iš Suvalkijos, o tai, kaip žmonės sako, jau panašu į slaptą kastą. O gal, kad panašias mintis dažnai turėjom, kas čia be Biblijos ar kito šventraščio supras? Tarybos salėje mes net greta sėdėjom.
Pamenu, žiūriu į jo nedideles rankas, mažus ir moteriškus pirštus, tada sakau: "Viliau, tu Dievas. Jūs, daktarai – chirurgai - visi dievai, jūs lendate į Dievo kūrinį ir matote jo vidų. Ar matote jo sielą? Jūs, chirurgai, esate kitokie - su antenomis viršugalvy. Jos į dangų. Ten, kur Aukščiausias. Jis jūsų rankomis padaro stebuklus ir viską jums atleidžia." O Vilius man atsako: "Virginija, baik. Aš nenorėčiau, jog tu pamatytum, kaip atrodo 4 – tos stadijos vidurių vėžys, kurį pamatęs užsimerktų net pats švenčiausias Dievas."
Daktaras buvo labai patikimas žmogus, o tai - pati aukščiausia žmogiškumo praba. Prisimenu, dalyvaujame abu mano telelaidoj, o ji - apie nekilnojamo turto grąžinimą. Ir aiškiai plaukiojam. Lyg žiobriai – tik vakar pakeitė įstatymą, nespėjome įsiskaityti. Paskui jis sako: "Na, velnias, šiandien bus gėda prieš vaikus, bet, pripažink, juk aš tavęs "nepavedžiau". Nepavedė jis manęs niekada.
Vieną kartą paklausiau jo, kodėl jis toks nemadingas, kodėl neperbėgo, kaip kiti jo kolegos, į kitas, naujoviškas, partijas. Juk vis tik jau 1997 – ieji – pragmatikų, gudriųjų metas. Atsakymas nustebino: "Visi aplink tik stūgauja, jog ten, pas V. Landsbergį – vien megztosios beretės. Tegul pamato, jog jį palaiko dar ir daktarai."
Jis labai mylėjo savo šeimą, ypač, kaip paprastai šioj žemėj būna, patį mažiausią sūnų. Ir pats dėl to stebėjosi. Po Vilhelmo mirties jo kolegos, medikai, be tėvo likusiems našlaičiams parodė didžiulį rūpestį ir suteikė nemažą paramą. Ginkūnuose jo kapas, aš jį lankau. Kaip ir kitus.
1997 – 2000 metų kadencijos Šiaulių miesto Taryba neteko dar dviejų jos narių. Tai atsitiko skirtingu metu. Abu išėjo nuo tos pačios ligos. Kai 2002 metais senuosiuose Inžinierių namuose buvo pašarvotas miesto Tarybos narys liberalas Karkalas Petras, jį lankė beveik visa senoji miesto inteligentija. Draugų jis daug turėjo. Aš jo nepažinau. Bet Petro laidotuvėse mane kankino neatstojanti mintis, kodėl nuėjo P. Karkalas į sunkų Savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo darbą ir dar sunkiau - į žmogų nukankinančią politiką.
Su Račkausku Irenijumi atsisveikinome jau šiais metais. Gruody atšventė žmogus 60 – metį, o sausy mus paliko. Irenijus buvo Sąjūdžio simbolis ir tikrosios /dar be komunistų/ socialdemokratų partijos pradininkas. Prisimenu, kaip Sąjūdžio būstinės centre sėdėjo du apkūnūs vyrai. Lyg suole pasodinti du iš Gruzijos atsivežti ir užkimšti milžinų dydžio tylintys ąsočiai. Vienas jų Irenijus, o kitas – Jonas. Ryte užeisi, jie – jau čia, jei vakare, jie vėl po palme sėdi.
Kai Irenijų išrinko Šiaulių Savivaldybės vicemeru, kiti viršininkai nuo šios žinios vos neapalpo – jis buvo labai nepatogus susisluoksniavusiai, sulipusiai ir įsišaknijusiai valdžios apartamentų senajai tvarkai. Irenijus nebijojo nieko, aš nemačiau tokio savarankiško ir savo nuomonės nebijančio reikšti žmogaus.
Įsivaizduoju, kokias Plechanovo skaitytines "mišias" šiam vyrui teko išklausyti, kuris nepakluso kolektyvinės prievolės įsakymui balsuoti PRIEŠ centrinės miesto aikštės pavadinimą Prisikėlimo vardu. Jo vienas balsas viską lėmė. Kai aš jam padėkojau ir susigraudinau, jis man pasakė, kad dėl jo sprendimo reiktų kuo mažiau nervuotis, o dar mažiau – raudoti. Jis žino, ką daro, ir niekas jo pasirinkimo laisvei nebesutrukdys.
Štai jie visi aštuoni: V. Dūda, K. Žvirblis, A. Žigunis, R. Kačinskas, V. Vorevičienė, V. Navickas, P. Karkalas, I. Račkauskas. Jie atstovavo miesto žmones, ir juos į savo valdžią žmonės rinko. Šiandien tarp mūsų jų nėra, po vieną jie išėjo. Su kiekvieno jų išėjimu kas nors gyvenime pasikeitė. Nesikeitė tik žmogiška širdis, suvirpanti prisiminimais. Pagerbkime jų atminimą... Mes juos mylėjom.