"A. Šnaider: "Buvusių meilužių nematau reikalo slėpti" 3
Žurnalistė Arina Šnaider ką tik išleido pirmąją savo knygą "Pameluok man truputį". Beveik dešimtmetį Arina su skaitytojais susitikdavo "Vakaro žinių" šeštadieniniame "Blogų mergaičių" puslapyje. Palikusi laikraštį, žurnalistė sulaukė gerbėjų ir draugų prašymo toliau rašyti. Taip ir gimė knyga. Su Arina kalbamės Vilniaus senamiesčio kavinėje. Tai – pirmasis naujosios rašytojos interviu. Iki šiol ji su žurnalistais apie knygą nesutiko kalbėtis.
- Mieloji Šnaider, nors dar nesu perskaitęs visos knygos, bet pastebėjau, jog praktiškai neturi blaivių dienų, juolab – vakarų, nes vakarėliai, pasilinksminimai, barai, restoranai.
- (Ilgai juokiasi - aut. past.). Tris kartus perrašiau knygos pradžioje esantį monologą. Ten yra pastaba, kad gali pasirodyti, jog knygoje tik baliai–festivaliai, kurie niekada nesibaigia. Gal ir per daug jų aprašiau, bet ar kam nors būtų įdomu skaityti, kaip aš drožiu pieštukus, keičiu patalynę, ar žiūriu televizorių.
Visi nuotykiai įvyksta per vakarėlius. O blaivūs vakarėliai? Nežinau, gal jau ir tokie vyksta, nes sostinė pamišo dėl ekologijos, sveikos gyvensenos, jogos ir ko tik nori.
Aš dar einu per gyvenimą su alaus puta ir šampano burbulais. Tad geriausi nuotykiai – susėdus prie stalo ar šokių aikštelėje.
- Ir visur geri tik "Moet&Chandon". Prastesnis nebetinka?
- Visiškai neseniai skaičiau pirmuosius savo "Blogų mergaičių puslapius", kuriuos rašiau prieš devynerius metus. Tuomet mergaitiškai teigiau, kad skaniausias šampanas – "Alitos" pusiau saldus. Dabar jau žinau, kad tai ne šampanas. Tais laikais buvo ir kitos pajamos, ir kitas draugų ratelis. Dabar atsirado kitokie vakarėliai, prie kitokių stalų sėdžiu.
Bet būna ir tokių vakarėlių, kai šeimininkas sako: "Turiu šampano, gersim?" Ir ištraukia iš šaldytuvo "šampaną" už 2 litus 50 centų, o skystis nežinia iš ko pagamintas. Nebūtina gerti pelėsį ir celofaną, jei galima paskanauti ir kitokių gėrimų.
Už "Maet‘ą" yra ir brangesnių gėrimų, bet kol kas aš negaliu jų sau leisti nusipirkti. Bet, jei einu su vienu populiariausių sostinės stilistų, kuris gali pavaišinti moterį "Moet&Chandon", tai kodėl man nepasivaišinti.
Nesu pižonė, geriu ir "boskutę" ir niekada nepareikšiu: "Aš to šūdo negeriu." Iš gero gyvenimo oligarchai nežino ką veikti, tad išvažiuoja kažkur, atseit, bomžauja. Arba važiuoja į karo stovyklą, kur niekam nerūpi turimi "roleksai".
Turiu pažįstamą muzikantą, kuris turėjo pinigų, garbę, gražios moterys jį mylėjo. Jis viskuo persisotino ir dabar yra Vasaros gatvėje. Kaip paskutinis narkomanas. Tad saikingai reikia mėgautis prabanga.
- Turėjai "Blogų mergaičių puslapį", kuris pasirodydavo šeštadieniais, tai kam dar prireikė knygos?
- Neliko "Vakaro žiniose" neetatinių darbuotojų, tad neliko ir Arinos Šnaider (šypsosi – aut. past.). Netrenkiau durimis, paprasčiausiai norėjau pravėdinti galvą. Atsiribojimas nuo to puslapio buvo laikinas. Mano prisiekusių gerbėjų ir draugų būrys sakė: "Kaip mums reikia tavo tekstų, ar tu negali jų išleisti?" Susirado mane leidykla "Laisvos valandos" ir gimė knygos idėja.
Kas kartą raustu, kai tenka sakyti, kad išleidau knygą. Aš ją vadinu knygele, skaitalu. Garsiai skelbiama, kad tai – vasaros romanas. Manau, kad skaityti galima ir šaltesniu periodu, nes ir veiksmas prasideda žiemą.
Nėra aiškios siužetinės linijos, tai mano laiškai skaitytojams, kurie nerausta dėl keiksmažodžių ar perskaitę žodį "dulkinausi". Tai tikrai nėra tikroji literatūra ir šios knygos nereikia statyti šalia Mašioto (kvatoja – aut. past.) knygų. Tai mergaitiški niekalai – pezalai. Niektauzos užrašai.
- O Tavo Princas skaitė knygą? Juk ten daug atvirumo apie buvusius meilužius...
- Jis tą knygą turi, parašiau dedikaciją. Atsargiai paklausiau, ar jau perskaitė. Jis atsakė, kad nori po truputį ragauti, tad nežinau, kokios ragavimo stadijos yra. Kažkada jis ją perskaitys ir nežinia, ar su ašara akyje, ar bus piktas, ar nusijuoks.
Juk knygoje nėra šimtaprocentinis mano gyvenimas, yra ir pameluota. Buvusių meilužių nematau reikalo slėpti. Niekada nesidėjau drovuole, nekaltuole, mergele. Aš draugauju beveik su visais savo "eksais". Neretai jie - geriausi mano draugai. Net naktį galiu paskambinti ir pasiguosti buvusiam meilužiui. Ir jie bendrauja su mano vyru. Man gražu žiūrėti, kaip jie bendrauja, apsikabina ir sako: "Kaip gyveni, broli?"
Gerai, kad Mano Princas toks tolerantiškas. Jis tikrai nekelia pavydo scenų, jei pabučiavau muzikantą bare, seną savo draugą. Gal todėl jis ir myli mane, nes esu atvira.
- Bet sutik, nelabai malonus jam turėtų būti "aprašas": "eksą" mylėjau, nes jis gerai mano bebriuką laižė.
- Arba kad išsiskyriau ne dėl to, kad jo falas buvo per didelis. Bet gi nepasakiau, kad jis geriausiai laižė mano bebriuką (juokiasi – aut. past.). Na, laižė. Šlovė tam, kuris sugeba tai padaryti (kvatoja – aut. past.).
- Kodėl visas veiksmas vyksta Vilniuje arba kituose Europos miestuose. Nėra Klaipėdos, Kauno...
- Ar Šiaulių... Kai rašysiu antrą knygą, joje bus kitų Lietuvos miestų, nes ir įvykių daugiau mano gyvenime įvyko. "Pameluok man truputį" – paskutinio pusmečio įvykiai, kuriuose "aplankau" ir praeities metus. Pastarąjį pusmetį gyvenau arba Vilniuje, arba užsienyje, todėl nieko įspūdingo negalėjau papasakoti nei apie Marijampolę, nei apie Palangą.
Šią vasarą praturtėjau įspūdžiais iš pajūrio. Uodus maitinau ne viename gražiame Lietuvos kampelyje, tai antrojoje dalyje bus ir kitų miestelių.
- Kada rašysi antrąją dalį?
- Kai prisėsiu prie kompiuterio. Dabar rašau ant baro servetėlių, kasos čekių. Mano draugės jau žino, bare išsitraukiu rašiklį, tai jos šaukia barmenui: "Atneškite kokį nors lapelį!" Princas padovanojo labai moterišką užrašų knygutę, kurią dabar nešiojuosi.
