Tikros Vilmanto Dambrausko istorijos, arba Laukiantys žmonės yra gražūs2
Juoza Bindokas. V. Dambrausko nuotr.
Manau, nustebote išvydę šiuos šiauliečio dizainerio Vilmanto Dambrausko nuotraukose įamžintus mūsų miesto menininkus. Žinia, portretas – sudėtingas žanras, sudominti kito žmogaus veidu, povyza nėra lengva, nors tai būtų ir išskirtiniai žmonės.
Žmogaus ieškoti tarp žmonių – dar antikos išminčių siekis. Antikos laikų portretas, pradėjęs atskleisti žmogų per pasaulį, itin sparčiai imtas plėtoti baroko epochoje, plintant realistinio vaizdavimo tendencijoms, o visokeriopai suklestėjo moderniaisiais laikais. Bet štai prasidėjęs amžius keičia asmenybės vertės suvokimą, mada sukelia neatpažįstamas transformacijas, dekonstrukciją, todėl portretas – ne toks jau lengvas uždavinys šiuolaikiniam menininkui.
V. Dambrauskas pateikia ne tik portretus – tai ištisos istorijos. Paralelės tarp veido bruožų ir fono, įvairūs rakursai, pasaulėvaizdžio ir būsenos įprasminimas. Menininkas tarsi nefotografuoja, o rašo. Ištisus romanus, kurie - lyg H. Hesės minimi "maži džiaugsmai". Žmonėse juk glūdi tikros turtingos istorijos, tereikia jas atskleisti. Emocinės būsenos ir nuotaikų kaita. Atspindys to, kas artima. Autorius iš pradžių pakviečia žiūrėti, po to - skaityti ir galvoti. Absorbuoja visus įmanomus individualius bruožus. Visos nuotraukos sudaro tarsi vientisą ciklą – amžiaus portretą. Personažus apibrėžia laikotarpis, visuomenės likimas, išreiškiama gyvenimo slinktis. Įdomu, kad portretai tarpusavyje irgi, atrodo, kuria dialogą.
V. Dambrausko kūrybą pavadinčiau šiek tiek siurrealistine, nors jis pabėga nuo detalių, kurios nėra dominuojančios. Jo įamžinti žmonės tarsi ko nors laukia. Bet juk, žinia, laukiantys žmonės yra gražūs. Viską galima traktuoti kaip gyvenimiškojo teatro uždangą. Menininko portretuojantiesiems nestinga išdidumo, bet drauge jauti jų paprastumą ir artumą, visiškai neišskiriant iškilusio autoriteto galios. Fotografuojančiajam nėra lengva išlaikyti žmogaus ir aplinkos ryšį, gilintis į visumą, gauti signalus ir pateikti taip, kad pasirodančios sąsajos nebūtų atsitiktinės. V. Dambrauskas šias kliūtis įveikia. Visose fotografijose paliekama plati erdvė, apvalyta nuo bet kokių pašalinių puošmenų, tampanti lygiaverčiu personažų partneriu. Aišku, visad išlieka unikalios kūrėjo tapatybės problema. Puiku, jei atsiranda gražus tandemas: menininko (šiuo atveju fotomenininko), parodančio kito menininko (pozuotojo) gebėjimą keistis, ypač prasibrauti į naujus, dar neatskleistus jo esybės pavidalus. V. Dambrauskas fotografuojamųjų neslepia, bet viską daro itin taktiškai, mėgindamas pakartoti realybę.
Vilmanto Dambrausko portretai – meninis dokumentas, pamąstymas apie Lietuvos ir mūsų miesto kūrėjų bei laikmečio tapatybę.
Petras Rakštikas
Virginijus Kinčinaitis
Aleksandras Ostašenkovas
Vaidotas Janulis
Juozas Bindokas
Vytenis Rimkus
Ričardas Dailidė
Aloyzas Toleikis
Vilius Puronas
