Mylėti gyvenimą, formas ir akmenį1

Šią va­sa­rą pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma per tris­de­šimt įvai­rių kū­ry­bos pe­rio­dų skulp­tū­rų iš ak­mens ir me­džio. Ma­žiau­sia skulp­tū­ra - 12 cen­ti­met­rų, di­džiau­sia – 1,70 met­ro. Ka­dan­gi vi­sų skulp­tū­rų pa­ro­dų sa­lėn su­vež­ti bu­vo neį­ma­no­ma, dau­ge­lį jų dai­lės ger­bė­jai ga­lė­jo iš­vys­ti nuo­trau­ko­se. Į pa­ro­dą kvie­tė ir bul­va­re ša­lia Dai­lės ga­le­ri­jos iš me­ta­lo lau­žo su­kur­tos skulp­tū­ros – kū­ry­bi­niai eks­pe­ri­men­tai. Pa­ti pa­ro­da pri­sta­tė dau­giau nei tris­de­šimt me­tų trun­kan­tį K. Bim­bos kū­ry­bi­nį ke­lią, ku­ria­me sak­ra­li­nės skulp­tū­ros - Kris­tus ant kry­žiaus, šven­tie­ji - ir abst­rak­tes­nių for­mų kū­ri­niai. Ir mo­te­rų fi­gū­ros. Me­ni­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­lis skulp­to­rių vaiz­da­vo ir mo­te­ris, ir vy­rus, o jis at­si­dė­jęs tik mo­te­rims, nes, anot jo, nie­ko nė­ra gra­žiau nei mo­te­riš­kos for­mos, o pa­ti me­džia­ga – ak­muo, mar­mu­ras – dik­tuo­ja to­kias... Bet svar­biau­sia, kad ši pa­ro­da aki­vaiz­džiai pa­ro­dė skulp­to­riaus to­bu­lė­ji­mo ke­lią ir ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą – pro­fe­sio­na­lu­mą. Ne vel­tui me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus pa­ro­dą pa­va­di­no ypa­tin­gu ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos me­no reiš­ki­niu.

„Ka­zio Bim­bos skulp­tū­ros skir­tos dva­si­niam žmo­gaus at­gi­mi­mui“, - gir­dė­jau kal­ban­čius skulp­to­riaus kū­ry­bos ger­bė­jus. Ne­ga­li­ma ne­pri­tar­ti. Jo kū­ri­niuo­se kū­nas glau­džiai sie­ja­mas su sie­la. Ar di­die­ji jo pa­mink­lai, ar ma­žos, sa­vi­tos fak­tū­ros skulp­tū­ros yra vi­sa­da poe­tiš­kos ir nie­ka­da ne­me­luo­jan­čios, tik­ros. To­dėl ir su­pran­ta­mos vi­siems.

Ats­ki­ra ir da­bar ak­tua­li kal­ba ga­lė­tų bū­ti apie skulp­tū­rą ka­pi­nė­se. Džiu­gu, kad čia K. Bim­bos in­dė­lis di­džiu­lis. Gal kas nors ir pa­sa­kys, kad ka­pi­nė­se dirb­ti nė­ra gar­bin­ga, ta­čiau tuoj ga­li­me pri­si­min­ti, kad tar­pu­ka­riu pa­mink­la­dir­biai mū­sų kraš­te bu­vo aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai. Kai da­bar ap­si­lan­kai ka­pi­nė­se ir pa­ma­tai daug ne­sko­nin­gų, ki­či­nių ant­ka­pių, ste­bie­si, kad jie sto­vi Lie­tu­vo­je, ku­ri iš­gar­sė­ju­si sa­vo kryž­dir­bys­te. K. Bim­bos kū­ry­bos ant­ka­piai iš­kart ski­ria­si nuo ki­tų sa­vo es­te­ti­niu sko­niu ir pra­tę­sia po­zi­ty­vią­sias lie­tu­vių ka­pi­nių pa­mink­lų tra­di­ci­jas. Be abe­jo, skulp­to­riui skau­du, kad pa­dau­gė­jo stan­dar­ti­nių for­mų pa­mink­lų, at­ve­ža­mų iš Ki­ni­jos. Lie­tu­vos ka­pi­nė­se vy­rau­ja juo­da spal­va, o Vo­kie­ti­jo­je to­kių ant­ka­pių nė­ra nė 10 pro­c.

Jei­gu K. Bim­bą rei­kė­tų va­din­ti mo­nu­men­ta­lis­tu, tai ieš­kan­čiu nau­jo žo­džio, nes šiuo­lai­kiš­ku­mas jo kū­ri­niuo­se nea­be­jo­ti­nas. Jo skulp­tū­ros lyg ju­dė­tų, jo­se dau­giau vy­rau­ja ran­kos mos­to min­tis ne­gu tik­ros ran­kos. Vis­kas taip su­bti­lu, kad lau­ki, kol to­ji ran­ka ar net vi­sa fi­gū­ra pa­ju­dės. Iš­ra­din­gu­mas, fan­ta­zi­ja, darbš­tu­mas – šie trys žo­džiai, ma­no gal­va, tin­ka­miau­siai api­bū­di­na šiau­lie­čio skulp­to­riaus kū­ry­bą. Ir beiš­ky­lan­ti ki­tų skulp­to­rių įta­ka (J. Lip­chitz, H. Moo­re,

A. Gia­co­met­ti) ne­su­men­ki­na kū­rė­jo sa­vi­tu­mo. Nuos­ta­biai gra­žiai jo kū­ry­bo­je su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mas. Mo­der­niais kū­ri­niais skulp­to­rius ieš­ko skir­tin­gų, ne­ti­kė­tų for­mų ir pri­ver­čia pa­žvelg­ti į jas ki­tu ra­kur­su. Tie­sa, mo­der­nu­me jis il­gai neuž­si­bū­na, žiū­rėk, tuoj vėl grę­žia­si į kla­si­ką - grįž­ta prie tik­ro­viš­kų fi­gū­rų. Toks jau Ka­zys Bim­ba yra - api­man­tis vis­ką ir me­džia­go­je (nuo me­džio iki ak­mens ir me­ta­lo), ir bū­ty­je (nuo gi­mi­mo iki mir­ties).

Ka­zys Bim­ba - nau­jo žo­džio ieš­kan­tis mo­nu­men­ta­lis­tas

„Šv. Pran­ciš­kus“, 2009 m.

„Ran­duo­tas žmo­gus ieš­ko ke­lio į na­mus“, 2005 m.

„Es­se ho­mo“, 2011 m.

„Nuk­ry­žiuo­ta­sis“, 2009 m.

„Atei­nan­tis“, 1999 m.

Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2007 m.

„Troš­ku­lys“, 2004 m.