Aleksandro Ostašenkovo Šiauliai1 

Da­bar dau­ge­lis no­ri grei­to fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­to, ta­čiau

A. Os­ta­šen­ko­vas ne vie­nam kad­rui iš­lau­kia mo­men­to, ste­bi švie­są, pa­ren­ka ne­ti­kė­tą fo­tog­ra­fa­vi­mo kam­pą. Pa­gal­bon fo­to­me­ni­nin­kas pa­si­tel­kia lai­ką. Pas­ta­tai, gat­vės, kie­mai, me­džiai... Daž­nai rū­ke, bet ne­pra­ran­dan­tys gro­žio, di­din­gi. Bū­na vie­to­vių, ku­rios gra­žiau­siai at­ro­do, kai be­si­lei­džian­ti sau­lė gra­žiai nu­da­žo dan­gų, tems­tant, kai už­si­de­ga ži­bin­tai ir pa­sta­tų švie­sos. Mies­to rit­mas, at­ski­ros pa­sta­tų de­ta­lės, kont­ras­tai fo­to­me­ni­nin­ko nuo­trau­ko­se pa­de­da iš­vys­ti Šiau­lių trans­for­ma­ci­ją. Me­ni­nin­ko tiks­las – su­do­min­ti, įtrauk­ti, pa­ska­tin­ti su­si­mąs­ty­ti ne tik apie ma­to­mus vaiz­dus.

A. Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jo­se iš­vys­ti dvi sau­les: vie­ną – tik­rą, ki­tą – at­spin­dė­tą par­duo­tu­vės vit­ri­no­je ar au­to­mo­bi­lio lan­ge. Fo­to­me­ni­nin­kas įro­do, kad kar­tais de­ta­lės įdo­mios kaip ir bend­ras vaiz­das.

Ki­ta iš­skir­ti­nė Alek­sand­ro nuo­trau­kų da­lis – žmo­nės. At­ro­do, kad kiek­vie­nas jų net at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį lyg teat­re. Tie­sa, tie žmo­nės sa­vi ir kiek­vie­nam ar­ti­mi, ar snū­du­riuo­tų sto­te­lė­se, ar gro­žė­tų­si pa­ro­da, ar links­mai šne­ku­čiuo­tų­si ba­re. Fo­to­me­ni­nin­kas sa­ko ne­no­rįs į žmo­gų žiū­rė­ti tik for­ma­liai. Jam rū­pi tai, kas vyks­ta žmo­gaus vi­du­je. Štai vai­kų na­mai ir ten gy­ve­nan­čios mer­gai­tės klau­si­mas „Ar dar atei­si?“ ar­ba mo­ti­na, kas­dien atei­nan­ti prie sū­naus ka­po.

Aiš­ku, dau­ge­lis ga­li teig­ti, kad fo­tog­ra­fi­ja mies­te tu­ri daug ga­li­my­bių. Abe­jo­ju, ar ga­li­ma su­tik­ti, juk kiek­vie­nam kad­rui rei­kia iš­lauk­ti tin­ka­mo mo­men­to. Net ir tam, kas vyks­ta spon­ta­niš­kai ar žai­bo grei­čiu, rei­kia nuo­jau­tos ir bū­ti pa­si­ruo­šu­siam.

Vie­na, dėl ko no­rė­tų­si pa­kri­ti­kuo­ti fo­to­me­ni­nin­ką, tai lai­ki­nu­mo nuo­jau­ta jo fo­tog­ra­fi­jų mies­te. Bet vėl, kai pa­gal­vo­ji, tai kiek­vie­nas il­gi­mės trum­pos, bet pra­smin­gai iš­gy­ven­tos aki­mir­kos. Juk sen­ti­men­ta­lūs smū­giai kai ka­da yra rei­ka­lin­gi. Fo­to­me­ni­nin­kas ne­si­ruo­šia tik bar­ti šiuo­lai­ki­nių lai­kų ir il­gė­tis tik­rų­jų ver­ty­bių. Jam įdo­mi ir ši die­na. Jis sa­ko mies­te ieš­ko­jęs sa­vęs. Kai pra­de­di gi­lin­tis į nuo­trau­kas, pa­jun­ti, kad mąs­tai taip pat, kaip ir me­ni­nin­kas, įam­ži­nan­tis mies­tą. Skir­tin­gos spal­vos, ryš­ku­mas, bet iš­gy­ve­ni tą pa­tį. A. Os­ta­šen­ko­vas pri­me­na apie mies­to gau­de­sy var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės už­mirš­tą žiū­rė­ji­mą į dan­gų.

Tai jau šeš­ta­sis A. Os­ta­šen­ko­vo fo­toal­bu­mas, prieš tai iš­leis­ti: „Kry­žių kal­nas“ (1993 m.), „Ki­tas kran­tas“ (2005 m.), „Šiau­liai“ (2006 m.), „Ma­no mies­tas“ (2006 m.), „Mir­ties so­das“ (2008 m.). 1999 m. jam su­teik­tas Tarp­tau­ti­nės me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos (FIAP) fo­tog­ra­fo me­ni­nin­ko (AFIAP) gar­bės var­das. Nuo 1973 m. pa­ro­do­se da­ly­vau­jan­tis fo­to­me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs per 50 per­so­na­li­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, yra dau­giau nei 130 na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų da­ly­vis, pel­nęs per 50 ap­do­va­no­ji­mų. Spa­lio 18 d.

A. Os­ta­šen­ko­vas iš­vyks į Mask­vą, kur Ru­si­jos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je bus pri­sta­ty­ta jo ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da, ku­rio­je bus eks­po­nuo­ja­mos ir gim­to­jo mies­to nuo­trau­kos.