Eduar­das Ma­no­vas: „Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“2 

Gi­męs Lie­tu­vo­je, Dak­ta­riš­kių kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, bū­da­mas tre­jų me­tų vai­kas su tė­vais ir bro­liu bu­vo iš­vež­tas į Ta­dži­kis­ta­ną ir au­go smė­lė­to­je ste­pė­je – Vach­šo slė­ny­je. No­rė­jo tap­ti la­kū­nu, ta­čiau trem­ti­nių vai­kui ne­bu­vo leis­ta įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. Tuo­met Eduar­das įgi­jo aukš­tą­jį fi­lo­lo­go iš­si­la­vi­ni­mą ir dir­bo žur­na­lis­tu Mask­vo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Da­bar jis vėl gim­ti­nė­je. Čia, Šau­ko­to ka­pi­nė­se, pa­lai­do­ti jo tė­vai, ku­rie, grį­žę iš trem­ties, gim­ti­nė­je gy­ve­no dar pen­kio­li­ka me­tų. Sū­nus ir duk­ra, tie­sa, li­kę Mask­vo­je. Sū­nus – di­zai­ne­ris, dir­ban­tis vie­no­je Ru­si­jos kom­piu­te­rių fir­mų, duk­tė – ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja. Sve­čiuo­tis pas sū­nų Eduar­dui ypač sma­gu, nes čia jį pa­si­tin­ka krykš­tau­jan­tys anū­kai.

Žils­te­lė­jęs, bet tie­sus, nors gy­ve­ni­mo daug lau­žy­tas vy­ras ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, nors, at­ro­dy­tų, gy­ve­ni­mo var­gai ir pen­si­nin­ko sta­tu­sas ra­gin­tų il­sė­tis. Eduar­das fo­tog­ra­fuo­ja, ra­šo, ren­gia pa­ro­das...

„Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Eduar­das. Ats­kir­tas nuo tė­vy­nės, jis jos la­bai il­gė­jo­si ir grį­žęs nu­spren­dė gim­ti­nės gro­žį įam­žin­ti nuo­trau­ko­se, juo­lab kad Lie­tu­vą jis iš­vy­do bū­da­mas jau bran­daus am­žiaus. Apie tai, ko­kia ji gra­ži, ži­no­jo tik iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų. Nus­te­bo, kad tai, ką pa­ma­tė, pra­no­ko vi­sus jo lū­kes­čius.

Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas tą pa­tį reiš­ki­nį ma­to ki­taip. E. Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­ja tu­ri sa­vo dva­sią, pa­si­žy­mi har­mo­nin­gu vi­su­mos po­jū­čiu, drau­ge at­sklei­džiant at­ski­rų de­ta­lių ža­ve­sį. Eduar­do no­ras – vi­siems pa­ro­dy­ti gim­ti­nės gro­žį, gė­rė­tis, ste­bė­tis, džiaug­tis. Juk mes esa­me la­bai tur­tin­gi uni­ka­lia gam­ta – aug­me­ni­ja, gy­vū­nais, smė­ly­nais, van­de­ni­mis, sa­vi­ta pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra. Pri­si­me­nu Eduar­do pa­sa­ko­tą links­mą is­to­ri­ja, kaip jis su drau­gais klai­džio­da­mas ieš­ko vie­no ar ki­to ob­jek­to, ku­rį no­rė­tų­si įam­žin­ti nuo­trau­ko­je. Pa­var­gę, ne­be­no­rė­da­mi to­liau ei­ti drau­gai klau­sė, kiek dar li­kę iki tos vie­tos. „Gal koks ki­lo­met­ras“, – at­sa­kė Eduar­das. Nuė­jus ki­lo­met­rą, vėl jo klau­sė, kiek dar li­kę. Jis vėl tą pa­tį at­sa­kė. Drau­gai pra­dė­jo ant Eduar­do pyk­ti, bet pa­sie­kę tiks­lą ir pa­ma­tę, kaip ap­link gra­žu, nu­ri­mo.

Ypač gra­žių įver­ti­ni­mų su­lau­kė Kau­no ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je ir Sei­mo rū­muo­se su­reng­ta Eduar­do Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Gam­tos pa­le­tė“. Lie­tu­vą ap­ke­lia­vo ir ki­ta pa­ro­da – „Lie­tu­va ma­no šir­dy­je“. Daug pa­ro­dų su­reng­ta ir Šiau­liuo­se. Eduar­do troš­ki­mas – kad jo nuo­trau­ko­se įam­žin­tą ša­lį iš­vys­tų kuo dau­giau žmo­nių. Su­ži­no­jęs apie Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Gast­roen­te­ro­lo­gi­jos sky­riaus dar­buo­to­jų no­rą pa­puoš­ti sa­vo sky­rių, jis nu­spren­dė do­va­no­ti de­šimt sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, o 22-ie­jų Kry­žiaus kal­no nuo­trau­kų cik­lą pa­do­va­no­jo Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jai.