Septyni šiauliečiai 54-ojoje Venecijos bienalėje 

Šiame garsiame pasaulio meno forume dalyvaus 173 Lietuvos menininkai. Jų ekspozicijas mūsų šalies paviljone jungs Dariaus Mikšio projektas. Tarp Bienalės dalyvių yra ir septyni Šiaulių menininkai: Eduardas Juchnevičius, Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas, Regina Šulskytė, Bronius Rudys, Reda ir Arūnas Uogintai.

Venecijos bienalė pirmąkart buvo surengta 1895-aisiais. Pirmaisiais metais joje buvo akcentuojamas dekoratyvinis taikomasis menas. Tarptautiniu šis renginys tapo tik XX a. pradžioje - nuo 1907-ųjų jame savo paviljonus jau turėjo kelios Europos šalys. Ilgainiui susiklostė tradicija renginį organizuoti kas antrus metus (neporiniais metais). Pamažu Bienalė "praturtėjo" įvairiais renginiais, kurie įgavo tarptautinį pripažinimą, į jos programą įtrauktas ir Venecijos kino festivalis, ir Venecijos architektūros bienalė.

Nors pasaulyje yra daug įvairių vizualaus meno renginių, ši Bienalė vadinama viena garsiausių ir populiariausių. Šiam Venecijos projektui nesvetima ir apdovanojimų karštinė - geriausiam menininkui įteikiamas "Auksinis liūtas", o geriausiam naujokui - "Sidabrinis liūtas".

Lietuvos atstovai Bienalėje pirmą kartą dalyvavo 1999 metais. Tada joje savo darbus eksponavo menininkai Mindaugas Navakas bei Eglė Rakauskaitė. 48-oje Bienalėje savo spektaklį "Roberto Zucco" pristatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. 2001-ųjų metų Venecijos meno projekte dalyvavo media menininkas Deimantas Narkevičius. Festivalis tais metais taip pat prodiusavo Eimunto Nekrošiaus "Otelą" pagal Williamo Shakespeare'o tragediją. Būtent jame įvyko pasaulinė šio spektaklio premjera. 2003 metais, 50-ojoje Bienalėje buvo demonstruojama Svajonės ir Pauliaus Stanikų ekspozicija.

Nors 51-ojoje Venecijos bienalėje pristatyti Jono Meko video darbai Europos spaudoje buvo aprašomi gan plačiai, tačiau tik Nomedai ir Gediminui Urbonams 2007 metais pavyko Lietuvai pelnyti šio garsaus meno forumo garbės apdovanojimą.

Pristatydami 54-osios Bienalės Lietuvos paviljono koncepciją, organizatoriai teigė, kad menininkas bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų pirmoji tautinė 1907-ųjų metų lietuvių dailės paroda, jei ji būtų surengta šiandien? 1907-aisiais lietuvių dailininkai kūrė skirtinguose geografiniuose kontekstuose, tačiau juos jungė siekis formuoti naujos nacionalinės kultūros pagrindus. Ar šiandien panašus tikslas galėtų sutelkti menininkus, gyvenančius toje pačioje geografinėje plotmėje, tačiau priklausančius skirtingiems kultūriniams kontekstams?

Nacionalinį kultūros programavimą šiandien atlieka Lietuvos valstybė. Kultūros ministerija kasmet skiria premijas bei stipendijas tolimesnei lietuvių menininkų kūrybai. Tokiu būdu valstybė veikia kaip kuratorė, atrenkanti menininkus simbolinei nacionalinei parodai, neturinčiai sienų ir trunkančiai dešimtmečius. Dariaus Mikšio projekte keliamas klausimas, ar įmanoma tokią parodą pamatyti? Kaip tokioje parodoje apsilankyti?

"Už baltos užuolaidos" - tai bandymas parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra ekspozicija, nacionaliniu archyvu. Tai kolekcija, kurią sudaro menininkų, 1992-2010 m. gavusių Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinę stipendiją, vaizduojamojo meno kūriniai.

Diskusijos dėl šio projekto, vis netyla. Tačiau tai jau nieko nestebina, nes Lietuvoje turbūt nebūna nei vieno meninio renginio, kuris būtų giriamas. Prisimenu, kad kai 52-ojoje Venecijos bienalėje Nomeda ir Gediminas Urbonai pelnė apdovanojimą, o po to tapo Nacionalinės premijos laureatais, tai ta proga žurnalistė Asta Andrikonytė "Lietuvos ryto" pirmuosiuose puslapiuose nedviprasmiškai linkėjo ("Užkrečianti baimė atsilikti nuo mados", 2008.II.13): "Matyt, neturėtų ilgai padangėmis skrajoti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, kad šį kartą taip aukštai įvertintas N. ir G. Urbonų novatoriškumas. Juk dar visai neaišku, ar šių menininkų idėjos išlaikys laiko išbandymus." Taigi, kai toks sarkazmas lydi laureatus, tai visiškai nenuostabu, kad ir šių metų projektas taip kritikuojamas. Pavyzdžiui, "delfi. tv" ("Lietuvos paviljonas Venecijos meno bienalėje - su abejonės prieskoniu", autoriai: Austė Serapinaitė, Robertas Narmontas) portalas cituoja Vilniaus fotografą Gintautą Trimaką, atsisakiusį dalyvauti projekte, nes čia jo darbams skirta per mažai vietos. Autorius teigia, kad iš jo 150 fotografijų ciklo, sukurto per 2006-2008-uosius, į Veneciją keliautų vos viena kita meninė nuotrauka. Tokia reprezentacija jį pristatytų tik kaip statistinį vienetą iš "stipendijantų" sąrašo, o ne kaip originalų kūrėją. Fotografas teigia, kad iš tų 173 menininkų " kai kurie mažai žinomi net Lietuvoje, tad kam jie bus įdomūs Venecijoje..." Ten pat Trimakui antrina scenografas Adomas Jacovskis, kuris "aplamai yra nusiteikęs prieš parodas, kuriose kuratorius yra pagrindinis, kaip čia pavadinti, menininkas, artistas, o dailininkai - tik kaip priedas..." Kažkaip nesinori sutikti su scenografu, puikiai žinančiu, kas teatre yra režisierius ir kad šiuolaikinių bienalių, trienalių - didelių meno projektų - tiesiog nebūna be vadovų ar kuratorių. Jei prisiminsime šio projekto kūrėjui Dariui Mikšiui jo pavydžių kolegų mestus kaltinimus, kad jis "save pristatys kitų rankomis", tai galėčiau pasakyti, kad jo projektas kaip tik tęsia 54-osios Venecijos bienalės parodos kuratorės, Šveicarijos meno kritikės Bice Curiger pasiūlytą temą "ILLUMInations", kuri aktualizuoja šiuolaikinio meno socialumą bei jo vaidmenį formuojant šiuolaikines tapatybes. Taip pat šio pavadinimo antra dalis kelia ir tautiškumo identiteto įžvalgas. Taigi, Mikšio parodos koncepcija visa tai atitinka. Ši kuratorė yra pasisakiusi, kad 54-oji bienalė jai "suteiks galimybę pažvelgti į ypač komunikabilų šiandienos meno aspektą, kuris įtraukia ir įpareigoja žiūrovą, brėždamas šiuolaikinio individo atvaizdą plačiame kolektyviniame ir socialiniame kontekste."

Kalbėti apie tai, kiek šiais metais Lietuvos paviljonas bus lankomas būtų juokinga, nes Venecijos bienalėje negalioja, taip vadinamos, lietuviškos pop kultūros dėsniai. Paprastai tuos kelis mėnesius, kol vyksta paroda, visos ekspozicijos yra lankomos žiūrovų, meno kritikų, kurie dažnai atranda sau "nežinomų" autorių. Dažnai tik jų ir ieško...

O ir ta "nežinomų dailininkų" sąvoka iš sostinėje gyvenančių "iškilių" kūrėjų lūpų jau ne retai įkyriai lydi Respublikos premijų, stipendijų laureatus ar į Vilniaus parodas dalyvauti atvykstančius dailininkus, fotografus ar šiaip kūrėjus iš kitų Lietuvos miestų...

Taigi, labai linksmai ir nuotaikingai jautėsi šiauliečių menininkų kompanija, naujai išrinkto miesto mero geru mostu palydėti, savivaldybės "mikriuku" atvykę į šios parodos šventinį uždarymą. Buvo išleistas svarus parodos katalogas, santūriai, tačiau solidžiai padedantis žiūrovui rinktis darbus apžiūrai, kuriuos su baltomis pirštinaitėmis noriai nešė parodos padėjėjai. Atgabenti žiūrovo iš katalogo pasirinktus tapybos, grafikos ar video darbus tikrai originali, neįprasta idėja.

Ir dar... apie šiauliečius... Jie pristatyti įvairiomis darbų kolekcijomis: Ričardas Dailidė - 12 spalvotų fotografijų serija iš Niujorko, Liepojos ir Šiaulių; Regina Šulskytė - dvi nuotraukos iš tonuotų atspaudų serijos "Seserys"; Eduardas Juchnevičius - du linoraižiniai: "Europos pagrobimas", "Saulės riteris"; Aleksandras Ostašenkovas - vienas atspaudas "Tolimas prisiminimų slėnis" iš serijos "Mirties sodas"; Bronius Rudys - "Šviesa o šešėlis" autorine technika atliktas darbas; Reda ir Arūnas Uogintai - video-performansas "Archeologai".

Visi šie darbai nuo birželio 3 dienos iki spalio mėn. bus eksponuojami Dariaus Mikšio, taip vadinamojoje, instaliacijoje-performanse "Už baltos užuolaidos", Lietuvos paviljone, Italijoje, Venecijoje, Scuola di San Pasquale Baylon bendruomenės namuose, skirtuose 1925-1927 metais ten įsikūrusiai brolijai (šiandien juo naudojasi Cavalieri di San Marco ordinas).