Kleckų šventėje - 6 kg sveriantis kleckas-milžinas6
„Šiaulių žinios“ nuotr.
Joniškio rajone, Žagarės regioniniame parke, surengta pirmoji Lietuvoje Kleckų šventė. Šį patiekalą – ruginių miltų kukulius – mėgo dar senovės bajorai. Iki šiol kleckai verdami ir Šiaurės Lietuvoje, ir Žemaitijoje. Kaimų bendruomenės per pirmąją Kleckų šventę vaišino žmones šimtais ruginių miltų kukulaičių, bet ir išvirė rekordinio dydžio apie 6 kilogramus sveriantį klecką.
Pailgas, iš ruginių ar kvietinių miltų verdamas kukulis, kimštas įvairiausiais įdarais, Joniškio krašte vadinamas klecku. Į Žagarės dvaro parką kleckų mėgėjai traukė šimtais. Tiek pat kleckų kunkuliavo kaimo bendruomenių maišomuose puoduose. Žiurių kaimo moterų idėja užkrėtė visą kraštą – virėjams magėjo pasirodyti, kaip mikliai moka tuos ruginius kukulius raityti. Joniškio miesto ir rajono virėjai susibūrę į bendrą kompaniją džiaugėsi turintys pagrindinį virėją vyrą. Broniaus šeimoje keturios dukros, jis kleckus daro, žmona verda. Kleckus vyras daryti moka nuo mokyklos laikų, kai stebėdavęs kleckus darant močiutę. Kleckai – Žagarės krašto skanumynas nuo senų senovės. Tuomet juos mėgdavo ir bajorai.
Ruginių miltų paplotį prikimšdavę mėsa, lašiniais, grybais, varške ar uogomis. Varškė gardinama aitriu ir kvapniu prieskoniu - peletrūnu. Ruginių miltų „kleckas“ - tradicinis Žiurių kaimo patiekalas ir savotiškas pasididžiavimas. Pagrindinis reikalavimas - koldūnus reikia daryti tik iš ruginių miltų. Jeigu vyras medžiotojas, labai gardus šernienos įdaras. Išvirtus koldūnus deda ant didelių salotų lapų, užpila spirgų, į lėkštę dar įmeta keletą šaukštų raugintų kopūstų.
"Valgai burnoje tirpte tirpsta", - sako šeimininkės. Beje, žemaitės šeimininkės šventės dalyvius pavaišino ir silke kištais kleckais. Žagarės krašto žmonės Kleckų šventę sako ne šiaip rengę – prieš tai ir legendą sukūrė. Kurioje neišgalvota - tik virėja Dženė. Gaspadinė taip ilgai naktimis sapnavusi klecką, kad šis virtęs geležiniu. Išsigandusi ir pasiskundusi žyniui šeimininkė gavo patarim : reikia surengti didelę kleckų šventę ir visus pavaišinti.
Joniškio rajono kaimo žmonės juokauja, kad svečiai privaišinti tūkstančiais kleckų, tad gaspadinė nuo šiol klecko tikrai nebesapnuos. Ragautojai sako, kad kleckų į jokius cepelinus neiškeistų. Tačiau gaminti juos sunku, reikia rankų miklumo. Kas kruopščiau kleckus gamina, Joniškio rašto žmonės iki šiol nenusprendžia. Tačiau daugelis palaiko vyriškosios lyties pusę. Žiurių kaimo šeimininkės suraitė didžiausią, iki šiol Lietuvoje nematytą, kukulį. Apie metro skersmens ruginių miltų paplotį moterys ilgai dailino, įdarui priruošė lašinių, mėsos, grybų, svogūnų, nepamiršo ir grybų karalių.
Gaila, kad didesnio puodo neatsirado - sako ir didesnį klecką būtų išvirusios. Sunkiausias galvosūkis – kaip tokį milžiną į puodą įridenti. Teko marle apgobti. Tokiu klecku buvo vaišinami visi kantriausi. Paprastas kleckas išverda po 20 minučių, milžinui prireikė daugiau nei valandos. Prie kleckų labai tinka ir šlakelis naminės giros ar alaus. Bendruomenė Žagarėje planuoja atidaryti ir „kleckų“ fabrikėlį-kavinę. Žagarės regioninio parko administracija būsimajam fabrikėliui jau surado patalpas. Visa Žagarė ir čia atvykę turistai galės paragauti Žiurių kaimo firminių virtinių ir gardžios giros.
Jei pavyks įgyvendinti dar vieną idėją, atvykstančius į Žiurių kaimą pasitiks riboženklis su mediniais dviejų metrų ilgio „kleckais“ ir vyšniomis, Joniškio krašto tradicinėmis uogomis.
