Pelkynuose slypi nepaliesta gamta1

Kur žmo­gus ko­jos ne­ke­lia
Nors ir esa­me gam­tos da­lis, ta­čiau mėgs­ta­me ap­lin­ką su­tvar­ky­ti pa­gal sa­vo po­rei­kius. Štai ko­dėl gam­ti­nin­kai į Ak­me­nės ra­jo­ne esan­tį Ka­ma­nų re­zer­va­tą lan­ky­to­jus įlei­džia tik su pa­ly­do­vu. Gam­ta – vi­sų na­mai, ta­čiau ne re­zer­va­te. Žmo­gus čia ga­li tik pa­kenk­ti.
Tie­sa, Ka­ma­nų pel­kės Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais iš­gel­bė­jo ne vie­ną šei­mą nuo trem­ties ar ki­to­kio su­si­do­ro­ji­mo. Jo­kie tan­kai ne­ban­dė verž­tis į šią vie­to­vę. Liū­nui ne­svar­bu, ko­kiai ar­mi­jai pri­klau­so pa­būk­lai – įtrauks ir ne­grą­žins.
Ke­lias į Ka­ma­nų re­zer­va­tą ve­da pro di­rek­ci­ją, įsi­kū­ru­sią ša­lia Ak­me­nės. Čia pa­si­tin­ka ke­lio­nės ved­lys. Au­to­mo­bi­liu ten­ka pa­va­žiuo­ti apie 20 ki­lo­met­rų, kol žvyr­ke­lis at­si­re­mia į už­tva­rą. To­liau kul­niuo­ja­me pės­čio­mis.
Pel­kę su­pan­tis miš­kas nie­kuo ne­si­ski­ria nuo ki­tų ša­lies miš­kų. At­si­ve­ria pie­va, ku­rio­je yra ke­le­tas pa­vie­nių me­džių bei se­nų su­tre­šu­sių obe­lų. Tai ro­do, kad ka­dai­se čia bu­vo žmo­nių gy­ve­na­mų so­dy­bų. To­kių vie­tų Ka­ma­no­se yra ke­le­tas. Da­bar re­zer­va­te žmo­nės ne­gy­ve­na. Pie­va – na­tū­ra­li. Re­zer­va­to dar­buo­to­jai aiš­ki­na, kad no­rint tu­rė­ti vi­sai na­tū­ra­lią pie­vą rei­kia jos near­ti 30 me­tų, bet bū­ti­na šie­nau­ti. Jei ne­šie­nau­si – apaugs miš­ku.
Už pie­vos ma­ty­ti pa­vė­si­nė, su­ręs­ta iš be­brų ap­grauž­tų rąs­tų. Ša­lia – me­di­nis na­me­lis, ku­ria­me ap­si­sto­ja moks­li­nin­kų eks­pe­di­ci­jos. Na­me­liui pa­vė­sį su­da­ro ne­ma­žas ąžuo­las, ku­ria­me įkel­tas in­ki­las pe­lė­dai. Nuo šios vie­tos pra­si­de­da pa­žin­ti­nis ta­kas – iš len­tų su­dė­lio­tas ta­ke­lis, ve­dan­tis tie­siai į pel­kę iki ar­ti­miau­sio eže­ro. Tuo­met ta­ke­lis ap­su­ka kil­pą ir grįž­ta at­gal. Jis įreng­tas ne tik tam, kad ne­suš­lap­tu­me ko­jų, bet ir tam, kad žmo­nės ne­min­džio­tų pel­kės pa­klo­tės.
Iš pra­džių me­di­nis ta­ke­lis ve­da pa­pras­tu miš­ku. Vė­liau me­džiai „pa­si­stie­bia“ ant šak­nų. To­kie sa­vo šak­nis ap­nuo­gi­nę me­džiai bū­din­gi ša­lia pel­kių ply­tin­tiems miš­kams. Taip jie gel­bė­ja­si nuo per di­de­lės drėg­mės.
Net­ru­kus „pa­si­svei­ki­na“ pel­kių uo­gos tek­šės ir span­guo­lės. Pa­rau­dę bur­bu­liu­kai kai kur pel­kės pa­vir­šių nu­klo­ja lyg ki­li­mu. Ar ga­li­ma jas skin­ti? Ne. Jos skir­tos med­šar­kėms ir ki­tiems paukš­čiams bei gy­vū­nams. Čia net mu­sės ne­de­rė­tų skriaus­ti, nes ji ga­li tap­ti pui­kiu gro­biu mus­gau­džiams au­ga­lams, pa­vyz­džiui, sau­la­ša­rei.
Eže­rokš­niai ir me­dy­nai
Esa­me įpra­tę rie­dė­ti sau­su­ma ir plauk­ti van­de­niu. Pel­kė­je vis­kas ki­taip. Čia sun­ku su­gal­vo­ti trans­por­to prie­mo­nę, ku­ri įveik­tų vi­sas vie­to­ves. Eže­rai, eže­rė­liai, eže­rokš­niai, aki­va­rai, liū­nai, upokš­niai ir dar dau­gy­bę var­dų ga­li­ma su­gal­vo­ti pel­kių van­dens tel­ki­niams. Vi­si jie var­to­ja­mi ne tik ei­lė­raš­čiuo­se, bet ir moks­li­niuo­se dar­buo­se.
Klam­py­nė­mis va­di­na­mi lau­kai, ku­riuo­se tik vie­nur ki­tur ga­li­ma pa­ma­ty­ti su­var­gu­sią pu­šai­tę. Vi­sur ply­ti vien dur­pės, rūgš­tūs eže­rokš­niai ir pra­plai­šos. Be ži­no­vo ge­riau čia ko­jos ne­kel­ti, net jei ir ne­bū­tų drau­džia­ma vaikš­čio­ti. Ka­ma­no­se – 12 to­kių klam­py­nių ir 120 eže­rokš­nių. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad jie ir yra pa­grin­di­niai pel­kių ele­men­tai, ku­riuo­se au­ga re­čiau­si au­ga­lai, vei­sia­si šim­tai rū­šių gy­vių ir vabz­džių. Dau­giau­sia akių bei pra­plai­šų tu­ri Di­džio­ji klam­py­nė, o dur­pių sluoks­nis pel­kė­se ga­li siek­ti 7,2 met­ro.
To­li­miau­sia­me pa­žin­ti­nio ta­ko taš­ke priei­na­me Ka­ma­nų se­ne­že­rį, ku­ris yra 6,2 ha plo­to, gy­lis – apie 3 met­rus. Se­ne­že­rio pa­kran­tes su­pa lin­guo­jan­tys kran­tai. Eže­ro van­duo ru­das ir rūgš­tus nuo dur­pių. Ja­me gy­ve­na tik ly­de­kos ir eše­riai. Tai mė­gia­ma paukš­čių bu­vei­nė. Ant iš­vir­tu­sių me­džių šak­nų pe­ri gul­bės gies­mi­nin­kės, pa­kran­tė­se – žą­sys. Gra­žiau­si ir di­džiau­si yra Sa­lų ir du Nim­fė­jų eže­rokš­niai. Juo­se gau­su ma­ža­žie­džių van­dens le­li­jų ir pa­pras­tų­jų lūg­nių. Iki pa­sta­rų­jų nu­si­gau­ti ga­li­ma tik ži­nant ke­lią ir klam­po­jant iki juos­mens.
Žval­gan­tis nuo pa­žin­ti­nio ta­ko ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip gy­ve­na Ka­ma­nų miš­kas, ku­ria­me žmo­gaus veik­los pėd­sa­kų – nė kva­po. Nu­vir­tę me­džiai ap­si­trau­kia ker­pė­mis ir sa­ma­no­mis, pū­va ir lai­kui bė­gant iš­nyks­ta miš­ko pa­klo­tė­je.

Ka­ma­nų re­zer­va­te lan­ky­tis ga­li tik gam­tos ins­pek­to­riai ir moks­li­nin­kai.

Sau­la­ša­rės lau­kia gro­bio.

Smal­siems tu­ris­tams per pel­kę nu­ties­tas me­di­nis ta­kas, ku­riuo ga­li­ma vaikš­čio­ti tik ly­dint re­zer­va­to dar­buo­to­jui.