Lietuvių piratų ir lietuviško laivyno pėdsakais, II dalis1 

Baltijos jūros piratai - politinių intrigų dalyviai

Rytas Visbio uoste - užburiantis. Kai išsiropščiau į denį, tirštame uosto rūke išvydau gausybę burinių laivų. Pats įspūdingiausias stovėjo priešais mus. Mūsų laivo kapitonas pastebi - vien to laivo stiebas vertas tiek, kiek visa mūsų jachta. Ši jachta su Anglijos vėliava - greitaeigė, aprūpinta pačia moderniausia navigacine ir jachtos valdymo technika. Anot mūsų buriuotojų, išorėje pritvirtinta įranga leidžia stebėti, kas vyksta, pavyzdžiui, namuose. Turbūt panašiomis jachtomis plaukioja šiuolaikiniai piratai. Nenustebčiau, jei paspaudus kokį nors mygtuką iškiltų patrankos...

XIV a. pabaigoje Baltijos jūroje piratų buvo keli tūkstančiai. Prekybiniai laivai galėjo plaukti tik konvojumi, gerai saugomi ginkluotų laivų.

Piratai buvo įtraukiami į politines valdovų intrigas. Gotlando salą 1361 metais užgrobė Danijos karalienės Margaretės tėvas Valdemaras, o didesnė salos dalis buvo kontroliuojama piratų. 1397 metais mirus Gotlando valdytojui Erichui, jo našlė Margaretė von Pommern Volgast pakvietė danų kapitoną Sveną Sture'ą, veikusį išvien su piratais, ir suteikė jam Gotlando valdytojo teises: "Ji leido plėšikauti visose pakrantėse, kur tik piratai norėjo, pusė viso grobio hercogienei atitekdavo, pusė - Svenui Sture'ui. Jie užsiėmė plėšikavimu visą laiką ir padarė neįtikėtinų nuostolių pirkliams".

Pagrindinis piratų lizdas buvo Visbio miestas. Dar viena piratų pilis - netoli Visbio, Gotlando salos pakrantėje – Vivesholm. Ši vieta tapo jūros piratų gūžta iki pat 1398 metų.

Konradas fon Jungingenas, didysis vokiečių magistras, neapsikentė nevaržomo piratų siautėjimo Baltijos jūroje. 1398 metais Gdanske, surinkęs flotilę iš 84 laivų su 4000 ginkluotų vyrų, 400 arklių ir patrankomis, susiruošė į žygį. Šis laivynas išplaukė ir po keturių dienų pasiekė Gotlandą. Visbis buvo apgultas. Po derybų su ordinu keturi šimtai piratų su Svenu Sture'u ir Margarete von Pommern Volgast apleido Visbį ir salą. Tie, kurie liko, buvo išžudyti, o trys piratų pilys buvo sugriautos. Tokiu būdu dauguma piratų buvo išvyti iš Baltijos jūros.

1408 metais ordinas už pinigus perleido Gotlandą Danijai.

Vakare, numalšinę žingeidumą, grįžome pasivaikščioję po Visbį. Paslaptingoje ir nuostabą keliančioje kaimyninėje jachtoje pamatėme inteligentišką porcelianinių senukų porelę. Jie ramiai gurkšnojo arbatą ir klausėsi stebuklingos Mocarto muzikos. Štai kaip atostogauja šių dienų anglų pensininkai.

Kai Gotlando salą už pinigus iš ordino įsigijo Danija, Visbis vėl virto piratų gūžta. 1517 metais Danijos karalius Cristianas II salos valdytoju paskyrė Severiną Norbį, pasaulio istorijoje žinomą kaip vieną labiausiai išsilavinusių ir žiauriausių Baltijos jūros piratų. Šis jūrų plėšikas puikiai gebėjo laviruoti tarp politikų, išnaudoti juos bei pasinaudoti situacija, kai nesutaria valstybės ir valdovai.

Danijos laivynas, vadovaujamas S. Norbio, užtvėrė kelią į Stokholmą. Švedai tada išskerdė Stokholmo danus, bet S. Norbis užėmė Stokholmą, paėmė į nelaisvę žudynių kaltininkus ir nugabeno juos į karaliaus Cristiano II dvarą Kopenhagoje.

Tarp šių belaisvių buvo ir jaunoji Christina Gyllenstierna, Steno Sturio našlė, kurią S. Norbis įsimylėjo. Nepaisant to, moterį nugabeno į Kopenhagą, kur ji buvo pasodinta į kalėjimą. Lengvindamas Christinai gyvenimo naštą, S. Norbis lankydavo ją kasdien. Kai Christina, gavusi karaliaus malonę, buvo paleista, ji tuoj pat atvyko į Gotlandą, kad galėtų būti kartu su S. Norbiu. Christina tikėjosi, padedama garsaus to meto pirato ir "Baltijos jūros admirolo", savo sūnų Nilsą Sture'ą padaryti Švedijos karaliumi. Jos slaptoms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, tad kai S. Norbis išvyko pas Danijos karalių, ji ištekėjo už Švedijos karaliaus Johano Turessono Tre Rosoro.

1523-1524 metai - dramatiški. S. Norbis pavadintas Gotlando valdytoju ir Baltijos jūros admirolu, tačiau tai buvo liūdni metai Gotlando salai.

Dėl S. Norbio kilo konfliktas tarp Liubeko suvienytų miestų, norėjusių užimti piratų lizdą Gotlandą, ir Danijos, nenorėjusios leisti Hanzos karo laivams viešpatauti Gotlande. Vos nekilo karas. S. Norbis atnaujino kontaktus su Danijos karaliumi Cristianu II ir toliau piratavo.

Vėliau, kai šis karalius buvo nušalintas, naujasis karalius Frederikas neskubėjo pripažinti S. Norbio. Tuo metu jis pelnė baisiausio Baltijos jūrų pirato vardą.

Paskutinis mūšis, kai laimė nusisuko nuo S. Norbio, įvyko prie Lundo. Iš 4000 žmonių gyvi liko tik keli šimtai. Liubeko laivynas užėmė Visbį ir išvijo S. Norbį, paskutinįjį Baltijos jūros piratą.

1530 metais Florencijos apgulties metu S. Norbį pakirto paklydusi kulka - jis mirė didvyrio mirtimi, sulaukęs 60 metų.

Beje, S. Norbis susijęs ir su Lietuva: jis atskubėjo į pagalbą Klaipėdos komtūrui, kovojusiam su gdanskiečiais .

Labiausiai žinomas Baltijos, o vėliau - Šiaurės jūros piratas buvo Klausas Stortebekeris. Jo pavardė reiškia "Klausas, kuris vienu ypu ištuština taurę". K. Stortebekeris vienu metu vadovavo daugiau nei keturiems šimtams piratų. 1401 metais po nesėkmingo jūros mūšio jam ir jo bendrams buvo nukirsdintos galvos, kurias vinimis prikalė prie rąstų. Klauso Stortebekerio populiarumo šaknys buvo socialinės – Vokietijoje jis buvo laikomas jūrų Robinu Hudu.

Išplaukus iš Visbio, sugedo mūsų jachtos variklis. Buriuotojai apsidžiaugė proga pasigalynėti su vėju ir bangomis. Kiek keliausime iki Lietuvos krantų, dabar jau niekas nežino. Plauksime kaip vikingai – aukodami jūros dievui aukas ir tikėdamiesi palankaus oro. Gerai, kad maisto atsargos laive nemažos.

Lenkijos ir Lietuvos kova dėl dominavimo Baltijos jūroje bei pavojingos Palangos ir Šventosios pakrantės

Legenda pasakoja, jog XIII a. piratas Eustachijus Vienuolis sudarė sutartį su velniu, kad jo laivas taptų nematomas. Bet magija nustojo galios, kai jis įsipainiojo į politiką. Eustachijų sučiupo vedantį flotilę pulti Anglijos ir jam nukirsdino galvą. Arba dar įspūdingiau: "Kad piratų mirtis būtų žiauresnė, iš pradžų juos surištomis rankomis už nugaros sodindavo ant kuolo, paskui perskrosdavo jiems pilvus, ištraukdavo žarnas ir vyniodavo apie stulpą, nepaisydami piratų dejonių. Kol viduriai būdavo ištraukiami, jų piratiškos sielos palikdavo kūną su paskutine aimana..."

Bausmės piratams buvo žiaurios. Kai ginkluoti Stralsundo laivai po įnirtingos kovos 1391 metais paskandino puolusius piratų laivus ir paėmė belaisvius, šie buvo įkišti į silkių statines išpjautomis skylėmis dangčiuose taip, kad tik galvos kyšotų. Uoste visiems galvos buvo nukirsdintos.

Begalvių palaidojimų mokslininkai randa ir mūsų pakrantėse. Kaip pasakoja senoliai, prie Palangos esančiame Naglio kalne buvo laidojami nekrikštyti kūdikiai, skenduoliai, savižudžiai ir smurto mirtimi mirusieji. Dėl to kalnas vadintas "naglos mirties kalnu" (prievartinės mirties kalnu). Archeologų duomenimis, šalia yra buvusi gyvenvietė su nedideliu uosteliu. Apie XVI a. vidurį čia pradėti laidoti mirusieji.

Seni jūrininkai sako, kad nekrikštytas laivas nėra saugus ir negali plaukioti jūromis. Šiandien pakrikštijome "Odisėją": įvykį užfiksavome raštu, įdėjome dokumentą į tuščią šampano butelį, sandariai uždarėme ir įmetėme į jūrą. Gal kada nors tai taps istorija...

"Tebūnie visiems žinoma, kad mes davėme leidimą... persekioti mūsų priešus jūroje ir sausumoje su sąlyga, kad jie per pusę pasidalys su mumis laimikiu", - tai Anglijos karaliaus Henriko III žodžiai iš vieno oficialaus rašto. Laivo įgula galėjo nebaudžiama plėšikauti, karalius įsigydavo papildomą karo laivą ir gaudavo grobio dalį. Iš pradžių šie laivai buvo vadinami privačiais karo laivais, vėliau - kaperiais.

XVI-XVIII a. kaperystė klestėjo, nes Europos šalys nuolat kariavo. Beje, taikos metu piratų apiplėšti ir praradę laivus pirkliai galėjo prašyti vienkartinio leidimo, suteikiančio teisę užpulti piratų laivą ir atsiimti prarastą turtą.

XVI a. į kovą dėl dominavimo Baltijos jūroje įsitraukė ir Lenkija su Lietuva. Jau 1514 metais Žygimantas Augustas rūpinosi laivyno sukūrimu. Kadangi nebuvo pakankamai lėšų ir uostų, buvo pasirinktas pigesnis variantas – kaperių laivyno sukūrimas. Jam vadovavo Gdansko kapitonai. Kaperių su Lenkijos vėliava veikla iš neutralaus Gdansko uosto susilaukė kontrapriemonių prieš Gdanską.

1523 metais Klaipėdos komtūras kovoje prieš gdanskiečius susilaukė netikėto sąjungininko, pagarsėjusio pirato iš Gotlando, kapitono Severino Norbio, kuris veikė Baltijos jūroje karaliaus Cristiano II pavedimu. S. Norbis paskelbė jūrų karą gdanskiečiams ir pažadėjo jų laivus naikinti ir grobti. Savo ruožtu Klaipėdos komtūras įsipareigojo tiekti maistą ir vandenį S. Norbio laivams.

Šiandien plaukdami patekome į tokį rūką, kad aplinkui dviejų metrų atstumu visiškai nieko nebuvo matyti. Jūroje rūkas tirštesnis nei sausumoje, o gal taip tik atrodo? Kaip tik tuo metu įplaukėme į kursuojančių laivų trasą ir su baime dairėmės, ar neišnirs koks nors laivas. Vienintelis būdas pranešti apie save kitam laivui - signalizuoti - skambinti varpu kas minutę arba švilpti.

Kaperių kapitonas, stebėdamas besiartinantį laivą per savo žiūroną, iš vėliavos atpažindavo, iš kokios jis šalies. Iškėlę draugiškos šalies vėliavą, kaperiai apgaudavo savo aukas. Kai šios atsitokėdavo, būdavo per vėlu. XVIII a. daugelis kapitonų vežiojosi garsiakalbius, per kuriuos paskelbdavo įsakymą sustoti: "Išmesk inkarą". Kaip ir piratai, kaperiai mėgindavo įkalbėti pasiduoti be mūšio.

Kai išvydau Girulių bokštus, nebegalėjau nustygti vietoje. Telefonas vis dar neveikė, o noras kuo greičiau atsidurti ant žemės buvo toks stiprus, kad, atrodė, vandeniu nubėgsiu iki kranto. Kapitonas patarė atsipalaiduoti. Laivas ir toliau plaukė šliaužiančio ežiuko greičiu - viena jūrmylė per valandą. Laivui norint saugiai patekti į uostą, negalima daryti neapgalvotų judesių - dažniausiai laivai dūžta pakrantėse. Ypač pavojingas laivams mūsų pakrantės ruožas yra ties Olandų kepure.

Plėšikavimas pakrantėse buvo visaip stabdomas, galiojo griežtos taisyklės, nustatančios, kaip reikia gelbėti laivus ir jų turtą, tačiau jo visai sustabdyti nepavykdavo. Yra išlikęs dokumentas, kuriame įgaliojama iš 1431 metų sausio 12 dieną prie Šventosios sudužusio laivo, vykusio iš Veterviko į Gdanską, savininkų paimti pinigus už krovinio gelbėjimą.

XVII a. Lietuva įsirengė uostą Šventojoje. Šį uostą pagerino ir čia aktyviai veikė įsikūrusi anglų pirklių kolonija.

Jūrų keliautojams ypač pavojingas buvo nedidelis ruožas tarp Šventosios ir Palangos: Lietuva nelabai kontroliavo savo pakrančių. Vargas buvo tiems škiperiams, kurių laivus ant seklumos užnešdavo audra. Jų krovinys būdavo paskelbiamas geru grobiu, laivas išdraskomas, iš likusių gyvų įgulos narių atimami pinigai ir daiktai.

1635 metais buvo nusavintas prie Palangos sudužęs švedų karo laivas, kurio penkios patrankos atiteko Palangos seniūnui. 1695 metais buvo nusiaubtas anglų pirklių bendrovei priklausęs laivas, įstrigęs seklumoje ties Palanga. Pakrantėje tarp Palangos ir Šventosios 2-3 metrų gylyje mokslininkų aptinkami senoviniai laivai yra nelaimių jūroje ir piratavimo liudininkai ar net aukos.

Baigiantis kelionei, vienas iš bendražygių pasakė, kad jeigu jis pirmąkart į jūrą būtų išplaukęs penkiolikos, o ne keturiasdešimties, jo gyvenimas būtų buvęs kitoks. Tikiuosi, kad tai ne paskutinė mano kelionė jūra buriniu laivu, kad dar keliausiu taip, kaip šimtmečius Baltija plaukiojo vikingai, kuršiai, piratai ir visi kiti, kurių širdyse plaka žingeidi širdis.