Lietuvių piratų ir lietuviško laivyno pėdsakais, I dalis1 

Kuršių jūreiviai dažniau plėšikaudavo Skandinavijos pakrantėse nei švedų ar danų vikingai Kuršo pajūryje

Jau dvi valandas stovime uosto krantinėje ir niekaip negalime išplaukti. Jūrinėje jachtoje "Odisėja" rengiamasi kelionei į tolimą ir mažai mums žinomą vikingų žemę.

Kelionė į vikingų žemę, į Gotlando salą Švedijoje, skamba viliojančiai ir paslaptingai. Plaukimas jūrine jachta pučiant atšiauriems vėjams ir šniokščiant putojančioms bangoms - romantika ar savęs išbandymas? Kas tai bebūtų, tai mano pirmoji pažintis su Baltijos jūra iš arčiau. Baltijos viduryje iškilusi Gotlando sala. Joje įsikūręs vienas gražiausių miestų Šiaurės Europoje - Visbis.

Pasaulinių karų negandos aplenkė šį miestą. Gyventojų pagarba istorinei praeičiai padėjo išsaugoti senųjų mūrų liekanas. Šiuo metu tai vienas labiausiai kruiziniais laivais keliaujančių turistų lankomų objektų.

Dramatiškiausi istoriniai įvykiai Visbį krėtė XIV-XV a., kai Baltijos jūroje įsisiautėjusių piratų pagrindiniu atramos punktu tapo šis miestas. Piratai tūnojo ne tik Gotlande, bet ir nuošaliuose Riugeno salos (Vokietija) užkampiuose, pietų Švedijoje, Borholme.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma: "Kokie apsileidę ir baisūs žmonės iš valstiečių ir miestiečių, valdiškų žmonių ir pasileidėlių, kurie dirbti nenori, iš visų šalių čia susirinko. Jie visi troško praturtėti sąskaita vargšų danų ir norvegų valstiečių. Kai ši pasileidusi šutvė laisvas rankas įgijo, tapo smurtautojais".

Žmonės, kurie negaudavo jokio atlyginimo ir turėjo patys išgyventi, vadinosi vitaliečiais. Kai jie išplaukdavo į jūrą, kiekviename sutiktajame regėjo tik priešą, o jų šūkis buvo "Dievo draugas ir kiekvieno žmogaus priešas". Kitas piratų vardas - "lickedeeler": jie save vadino "po lygiai besidalijančiais". Šis lygybės pasireiškimas buvo priešingas viduramžių hierarchinės visuomenės ideologijai.

Kelionė į vikingų žemę ypatinga, nes ten plaukiame viena didžiausių jachtų Lietuvoje - "Odisėja". Jai tai rimtas išbandymas, nes tai pirmas plaukimas nauju vardu. Jachta pavadinta antikos laikų didvyrio, daug klajojusio ir po didelių vargų sugrįžusio namo, vardu. Tačiau laivo kapitonas ramus: jis tikina, kad laivas visais laikais buvo ir yra pati saugiausia priemonė patekti iš vieno taško į kitą.

Vikingams ir piratams reikėjo greitų ir lengvų laivų, kuriais būtų patogu manevruoti, o paskui kuo greičiau sprukti su prisiplėštu grobiu. Plokščiadugniai karo laivai galėjo prisišvartuoti bet kurioje svetimos šalies pakrantės vietoje. Dėl šių savybių vikingų antpuoliai būdavo ypač pavojingi, atrodydavo, jog karo laivai tiesiog išnyra, o kariai užima pakrantę žaibo greičiu.

Vikingavimas – tai plėšimai savo ir svetimose pakrantėse, atplaukus laivais. Vikingai ne tik plėšikavo, bet ir prekiavo, kūrė miestus, todėl jie istorijoje dažniau įvardijami kaip užkariautojai, o ne piratai.

Piratavimas, kaip ir ginkluoti konfliktai, yra socialinis reiškinys, atsiradęs prasidėjus pakrančių laivybai, vėliau - tolimajai prekybai.

Nuo XI a. vidurio aptinkama žinių, kad kuršiai jūreiviai dažniau plėšikaudavo Skandinavijos pakrantėse nei švedai ar danai vikingai Kuršo pajūryje. Apie jų karingumą sklinda legendos ir neįtikėtini pasakojimai. Vienas jų byloja, kad neklusnius danų vaikus motinos gąsdindavusios kuršiais: "Jei būsi blogas, atplauks kuršiai ir išsiveš tave".

Daug įvairių pasakojimų užrašyta runomis ant akmenų, bet visus juos šiandien iššifruoti sunku. Kuršių laikotarpį Lietuvoje tyrinėjantis archeologas profesorius Vladas Žulkus sako, kad pirmosios žinios apie kuršių piratavimą yra labai senos.

Kuršius traukė turtingos vietovės ir dažniau pirklių lankomi, bet mažiau saugomi vandenys. Kuršiai buvo įvaldę jūrų mūšio taktiką, sumaniai ją taikydavo. Jie nuolat grasino Gotlando ir Švedijos pakrančių gyventojams, naudodamiesi vieningos valdžios ir krašto apsaugos nebuvimu, politinėmis skandinavų konungų tarpusavio kovomis.

Kuršiai puldinėjo pirklių laivus, krante plėšė bažnyčias. Dažniausiai jie siaubė danų ir švedų pakrantes, kur net trumpam apsigyvendavo. Kuršių kilmės vietovardžių yra Rytų Švedijoje, Gotlande, Borholmo saloje.

Kuršiai politinį, ūkinį klestėjimą pasiekė XI-XII a. pirmoje pusėje. Piratavimas peržengė gimtąsias pakrantes ir išsiplėtė į tolimesnių kaimynų pakrantes. Jį paskatino ir nuo X a. kuršių žemėse atsiradę prekybos centrai. Kuršiai siekė kontroliuoti prekybą savo pakrantėse nuo tada, kai perėmė skandinavų laivų statybos ir laivybos tradicijas.

Apie skandinavų žygius į mūsų pakrantes liudija Gotlande rastas vienas didžiausių žinomų lobių pasaulyje

Vikingų sagose minima, kad Gotlando saloje yra ežeras, o jame - gyvenvietė ant polių. Ilgai nebuvo aišku, kas joje gyveno, nes vikingai statėsi tvirtas akmenines pilis ir jose gyveno. Neseniai iššifravus senus įrašus, ta nežinios skraistė lyg ir prasiskleidė: pasakojama, kad kartas nuo karto į salą atvyksta arabų pirklys ir iš gyvenvietės ant polių nusipirkęs išsiveža keletą baltų moterų, kurias į gyvenvietę ant polių buvo atvežę vikingai po žygio į kuršių žemes.

Netekę savo žmonų, seserų ar mylimųjų, kuršiai nesnaudė. Jie vijosi grobikus vikingus iki pat Gotlando salos, ne kartą nusiaubė ir sudegino ne tik jų gyvenvietes, bet ir bažnyčias, iš kurių pirmieji krikščionys misionieriai plaukdavo į kuršių žemes.

Išsilaipinime Elando saloje, priešais ją mažytė salelė, vadinama Kuraholm, dėl kurios mes ir atsigrūdome į šį užkampį. Archeologas profesorius Vladas Žulkus pasakoja, kad toje salelėje, kurios pavadinimas reiškia "nedidelė pilis", lankėsi kuršiai - gyveno ar šiaip buvo apsistoję, nors tai dar reikėtų įrodyti pakasinėjus ir panardžius.

Į buvusią kuršių salelę nepatenkame. Pavasarį ir vasarą ten negalima plaukti, nes peri reti raudonojon knygon įrašyti paukščiai.

Tokie yra švedai ir jų taisyklės.

Elando salos gyventojų nameliai primena Juodkrantėje stovinčius namus. Iki šios salos plaukėme visą parą – jūros nuotaika nuolat keitėsi. Kai ji būdavo rami kaip stiklas, tada įjungdavo jachtos motorą, o kai papūsdavo vėjas, visu dydžiu ir grožiu suplevendavo burės. Vandens purslai tiško ant denio, balta jachta "Odisėja" čiužinėjo bangų keteromis, buvo galima pasijusti kaip nuotykių filme.

Sunkiai įsivaizduojama, bet kuršiai be motoro, tik burėmis, atplaukdavo iki Švedijos. Patyrę jūreiviai atviroje jūroje orientavosi pagal saulę ir žvaigždes.

Skandinavų žemių kunigaikščiai, atsakydami kuršiams, rengė žygius į jų žemes. Įvairiuose šaltiniuose randama įrašų apie Palangos užėmimą 1161 metais, kai Abelis, karaliaus Valdemaro sūnus, išsilaipino Palangos pakrantėje ir užėmė tenykštę pilį.

Vikingų kariams svarbiausias dalykas buvo karo šlovė, o barbariški jų antpuoliai tapo legenda.

Apie gotlandiečių žygius į mūsų pakrantes liudija ir 1999 metais Gotlande rastas lobis. Tai vienas didžiausių žinomų lobių pasaulyje – baltiškos kilmės bronziniai papuošalai. Mokslininkai spėja, kad jie buvo įgyti kaip grobis plėšikaujant Palangos juvelyrų dirbtuvėse, o kai kurie išvogti ir iš kapų.

Vikingų žygiai baigėsi priėmus krikščionybę. Vikingavimas krikščioniškoje Skandinavijoje buvo draudžiamas ir smerkiamas, tai buvęs pagonių paprotys.

Krikščionybė buvo apsauga nuo pirataujančių. Neatsitiktinai švedai, kurie dominavo šiauriniame Kurše, kartu su cisterionų vienuoliu Teodoriku plaukė krikštyti kuršių. Jie kaimynų buvo vertinami kaip neteisingo gyvenimo būdo atstovai, todėl su jais reikėję kovoti.

Kalbėję skirtingomis kalbomis žygių metu vienodai elgėsi ir skandinavai vikingai, ir plėšikavę kuršiai, ir kiti piratai. Užpuldinėję laivus, plėšę turtą, piratai kartais užgrobdavo ir pakrančių miestus.

Šiais laikais piratų taip pat yra. Jūros plėšikai naudoja moderniausią techniką, laivus, todėl kovoti su jais be galo sunku. Indijos ir Ramiajame vandenyne kasmet dingsta iki 200 laivų. Piratai, persikrovę sau krovinį iš užgrobto laivo, jį paskandina. Dažniausiai tai atsitinka prie Indokinijos ar Indonezijos krantų.

Tik išlipęs iš laivo supranti, ką reiškia jausti žemę po kojomis. Po kelionėje patirtų bangavimų, siūbavimų ir kratymų suskaičiuoji mėlynes.

Nesunku įsivaizduoti, su kokia nostalgija Kolumbas dairėsi krantų. Užteko pusantros paros pabūti jūroje ir noras pastatyti koją ant žemės tapo mano karščiausia svajone. Nekantrauju pamatyti Visbį – seniausią ir geriausiai išlikusį viduramžių miestą. Norėčiau pamatyti vikingų lobį, apie kurį pasakojo jachtoje, norėčiau pamatyti, kaip vikingai gyveno, bet tai bus tik rytoj.