Ro­mal­das Ga­dei­kis: „Kai gau­ni to­kį ap­do­va­no­ji­mą, va­di­na­si, vi­si jau at­si­svei­ki­no

My­ko­lo Ar­kan­ge­lo sta­tu­lė­lė ski­ria­ma tre­čią kar­tą. 2010-ai­siais pir­mo­ji sta­tu­lė­lė ati­te­ko tau­to­dai­li­nin­kei Ani­ce­tai Kra­ji­nie­nei. 2011 m. ji bu­vo įteik­ta il­ga­me­tei Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los mu­zi­kos mo­ky­to­jai Ma­ri­jai Sa­vic­kie­nei. Tre­čio­ji sta­tu­lė­lė taip pat lau­kia sa­vo šei­mi­nin­ko – bu­vu­sio Jo­niš­kio ra­jo­no me­ro Ro­mal­do Ga­dei­kio.

My­ko­lo Ar­kan­ge­lo sta­tu­lė­lė yra Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ap­do­va­no­ji­mas. Ja ap­do­va­no­ja­mas fi­zi­nis ar ju­ri­di­nis as­muo kar­tą per me­tus už ypač sva­rius dar­bus Jo­niš­kio ra­jo­no plėt­rai, pra­mo­nei, kul­tū­rai, švie­ti­mui, spor­tui, že­mės ūkiui, so­cia­li­nei rai­dai, vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui, kraš­to ap­sau­gai ir ki­toms sri­tims, už nuo­la­ti­nę pa­ra­mą.

My­ko­lo Ar­kan­ge­lo sta­tu­lė­lės at­ran­kos ko­mi­si­ja lai­mė­to­ją rin­ko iš dvie­jų kan­di­da­tų ver­tin­da­ma, ku­ris iš jų per­nai į ra­jo­no gy­ve­ni­mą įne­šė di­džiau­sią in­dė­lį. Ko­mi­si­jos, ku­rią su­da­ro ra­jo­no val­džios ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, dau­gu­ma nu­spren­dė, kad šio ap­do­va­no­ji­mo ver­tas bu­vęs ra­jo­no me­ras R. Ga­dei­kis.

Apie gy­ve­ni­mą pa­si­trau­kus iš po­li­ti­kos ir lau­kian­tį ap­do­va­no­ji­mą kal­bė­jo­mės su bu­vu­siu Jo­niš­kio me­ru Ro­mal­du Ga­dei­kiu.

- Esa­te šio ap­do­va­no­ji­mo ini­cia­to­rius. Už ko­kius nuo­pel­nus šie­met sta­tu­lė­lė ke­liaus į Jū­sų na­mus?

- Vie­nas iš nuo­pel­nų yra per­nai at­sta­ty­ta Rau­do­no­ji si­na­go­ga. Pas­ta­rą­ją res­tau­ruo­jant te­ko įdė­ti ne­ma­žai dar­bo. Ma­nau, kad tai reikš­min­gas praė­ju­sių me­tų įvy­kis Jo­niš­kio gy­ve­ni­me. Ki­tas da­ly­kas bu­vo de­mok­ra­ti­jos plė­to­ji­mas ar­ba tel­ki­mas vi­sų po­li­ti­nių par­ti­jų vie­nu tiks­lu – dirb­ti Jo­niš­kiui. Tai ak­cen­ta­vo tie, ku­rie siū­lė ma­no kan­di­da­tū­rą šiai no­mi­na­ci­jai.

- Vis dar ak­ty­viai da­ly­vau­ja­te vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me ar tie­siog mė­gau­ja­tės as­me­ni­niu? Ne­be­ža­da­te grįž­ti į po­li­ti­ką?

- Kol kas tu­riu tik as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, dir­bu dėl sa­vęs ir sa­vo šei­mos. Kai gau­ni to­kį ap­do­va­no­ji­mą, va­di­na­si, vi­si jau at­si­svei­ki­no su ta­vi­mi.

- Ar se­ka­te, kas vyks­ta Sa­vi­val­dy­bė­je, o gal sten­gia­tės vi­siš­kai at­si­ri­bo­ti?

- Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vi­siš­kai ne­si­do­miu. Yra dar­bai, ku­rie bu­vo pra­dė­ti, tad įdo­mu, ar jie vyks­ta, bet nei ki­šuo­si, nei kam nors įsa­kau. Ži­no­ma, pa­sie­ki­mais džiau­giuo­si, bet sten­giuo­si bū­ti neut­ra­lus, nes dar­bas Sa­vi­val­dy­bė­je ga­na su­dė­tin­gas. Yra la­bai daug įvai­rių ap­lin­ky­bių, niuan­sų, ku­rių, bū­da­mas nuo­ša­ly, ne­ga­li ži­no­ti. Ka­dan­gi esu pa­ty­ręs, kai žmo­nės, ne­ži­no­da­mi, kaip ir kas vyks­ta, kas yra da­ro­ma ir kas yra pa­da­ry­ta, reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę, ku­ri yra la­bai ne­tei­sin­ga ir la­bai su­bjek­ty­vi, tai sten­giuo­si ne­si­kiš­ti, nes ten žmo­nės ži­no, kaip jiems rei­kia dirb­ti. Juo­lab kad kiek­vie­no žmo­gaus po­žiū­ris į dar­bą yra in­di­vi­dua­lus ir tiks­lai – in­di­vi­dua­lūs. Kiek­vie­nas sa­vaip su­pran­ta, kiek dar­bų rei­kia pa­da­ry­ti ir ko­kia spar­ta juos at­lik­ti.

- Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nės val­džios dar­bą? Ar sėk­min­gai įgy­ven­di­na­mi anks­čiau pra­dė­ti pro­jek­tai, ku­ria­mi nau­ji? Sklin­da kal­bos, kad pro­jek­tai sto­ja.

- Dau­gu­ma pro­jek­tų, ku­rie bu­vo pra­dė­ti, vyks­ta. Per ka­den­ci­ją su Ta­ry­ba su­pla­na­vo­me vi­są per­spek­ty­vą, pa­tvir­ti­no­me stra­te­gi­nį pla­ną. Pla­na­vo­me vi­są Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šų įsi­sa­vi­ni­mo lai­ko­tar­pį nuo 2007 iki 2013 m. Ta­čiau si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Sa­vi­val­dy­bės fi­nan­si­nės ga­li­my­bės yra la­bai men­kos ir ma­žė­jant biu­dže­tui dar men­kė­ja. Bū­tų šau­nu, jei pa­vyk­tų vi­sus su­pla­nuo­tus pla­nus įgy­ven­din­ti.

Dėl stri­gi­mo ne­ga­lė­čiau nie­ko pa­sa­ky­ti, nes esu ati­trū­kęs nuo to. Yra įvai­rių pro­ce­dū­ri­nių da­ly­kų. Rei­kia ten gy­ven­ti, ži­no­ti, ar dėl ko­kio nors val­di­nin­ko kal­tės koks nors pro­jek­tas sto­vi, ar tie­siog jis pro­ce­dū­riš­kai lau­kia tam tik­ro lai­ko­tar­pio, ku­ris yra bū­ti­nas. Pats žmo­gus, ką su­pla­nuo­ji, pa­si­rau­si ki­še­nė­je, yra cen­tų – ei­ni ir nu­si­per­ki. Sa­vi­val­dy­bė­je yra vi­siš­kai ki­taip. Tu­ri su­pla­nuo­ti, pa­tvir­tin­ti, skelb­ti kon­kur­są, iš­rink­ti ran­go­vą ir t. t.

- Kaip bu­vęs po­li­ti­kas, o da­bar ei­li­nis gy­ven­to­jas, ką ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti apie Jo­niš­kio per­spek­ty­vą ir si­tua­ci­ją?

- Rei­kia kal­bė­ti ne tik apie mies­tą, bet ir apie ra­jo­ną. Aiš­ku, vi­siems rei­kia la­bai su­telk­tai dirb­ti, kad Jo­niš­ky­je gy­ve­ni­mas vyk­tų. Apsk­ri­tai vi­so­je Lie­tu­vo­je tu­ri­me gy­ve­ni­mui ruoš­ti jau­ną­ją kar­tą. Kad jau­ni­mas ge­bė­tų kur­ti vers­lą, dirb­ti ir taip ga­ran­tuo­tų atei­tį vi­siems. Tai svar­biau­sia vals­ty­bės ir švie­ti­mo sis­te­mos už­duo­tis. Jau se­nai su­pra­tau, kad jei mes jau­ni­mo ne­ge­bė­si­me iš­mo­ky­ti, kad jis su­ge­bė­tų gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai ir sa­va­ran­kiš­ku gy­ve­ni­mu iš­lai­ky­tų stip­rią vals­ty­bę, tai tik­rai nie­ko ne­bus. Kaip tai sek­sis pa­da­ry­ti Jo­niš­ky­je ar ki­tur, to­kia atei­tis mū­sų ir lau­kia. Kad kas nors keis­tų­si – ne­ma­ty­ti. Vi­si už­siė­mę po­li­ti­ka­vi­mu, rie­te­no­mis, at­ly­gi­ni­mų skai­čia­vi­mu ar dar kuo nors, bet ne sa­vo atei­ties kū­ri­mu.

- Kaip jau­čia­tės pa­si­trau­kęs iš ak­ty­vios po­li­ti­kos? Ar ne­trūks­ta veik­los?

- Veik­los nie­ka­da ne­trūk­da­vo ir ne­trūks, nes toks tur­būt yra ma­no cha­rak­te­ris. Be abe­jo, dar­bas Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo la­bai įdo­mus. Da­bar sun­ku su­ras­ti to­kių ga­li­my­bių pro­jek­tuo­ti per­spek­ty­vą, mies­to, vi­sos sa­vi­val­dy­bės au­gi­mą. Jei­gu gal­vo­jant apie sa­vo gy­ve­ni­mą, kad tiek pat ga­lė­tum tiks­lų ir už­da­vi­nių kel­ti, yra tik­rai ne­rea­lu. Ar­ba tu­ri tu­rė­ti la­bai di­džiu­lį vers­lą, kad ga­lė­tum to­kius da­ly­kus da­ry­ti, ką ga­li­ma da­ry­ti Sa­vi­val­dy­bė­je. Ta­čiau man veik­los ir da­bar už­ten­ka. Da­bar dar­buo­juo­si dėl sa­vęs, dėl sa­vo šei­mos, esu už­siė­męs iki kak­lo ir man yra ge­rai. Vi­sa­da ga­li­ma at­ras­ti sau įdo­mių už­siė­mi­mų ir jei­gu tik jų no­ri ieš­ko­ti ir ne­lau­ki, kol kas nors pa­siū­lys, o pa­ts gal­vo­ji.