Stebuklingos nakties paslaptis2

Nors paparčių miške daug, retas laimingasis gali pasigirti stebuklingu radiniu. Kodėl? Ogi jie paparčiai dauginasi ne sėklomis, o sporomis, todėl žydėti niekaip negali! Tačiau nedaugeliui žinoma, kad romantiškos sakmės slepia visai realų, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau stulbinamą gyvosios gamtos reiškinį.

Rask, Joneli, ugninį žiedelį...

Bandymai atskleisti mitinio paparčio žiedo paslaptį jaudino gamtininkus nuo seniausių laikų. Bet rado jį, juk taip dažnai pasitaiko, visiškai atsitiktinai. Laiminguoju pasirodė esąs rusų botanikas Konstantinas Serebriakovas. 1970 metais jis vadovavo ekspedicijai, kuri aprašė Rusijos vidutinio klimato juostos florą. Gūdžiame miške mokslininkas ir aptiko slėpiningąją "gėlytę". Tiesa, radinys neatnešė savo radėjui nesuskaičiuojamų turtų, tačiau leido atspėti daugelio amžių istorinę paslaptį, o tikram mokslininkui tai kur kas svarbiau už bet kokius turtus.

Bet sugrįžkime prie laimingojo radinio. Juo pasirodė esąs neišvaizdus grybas iš diktiforų šeimos. Mūsų miškuose randamas gana retai ir pasižymi keista savybe – vieną vienintelę naktį per metus "pražysta". Ir ši naktis dažnai sutampa su Joninėmis. Žydėjimo metu iš žemės išdygsta plonas grybas, kuris išskleidžia savo švelnų "skėtuką". Tuo metu po kepurėle pasirodo lakšteliai, nuausti iš ploniausių šviečiančių siūlų, skleidžiančių ryškią tamsiai raudoną šviesą.

Suprantama, grybui ši šviesa reikalinga paprasčiausiai daugintis - į ją, kaip į ugnį, sulekia naktiniai vabzdžiai. Be šviesos, grybas skleidžia ir svaiginantį kvapą. Šis sklinda iš gleivių, kuriose esama grybo sporų. Aromato ir šviesos suvilioti, drugiai ir musės puotauja drebučius primenančia grybiena, o pasisotinę nuskrenda, nusinešdami mažytes grybo sporas.

Grybas-gėlė, paliktas naktinių svečių, virsta bjauroka gličia mase ir nuo žemės paviršiaus dingsta iki kitų Joninių. Nors jo sporas vabzdžiai išnešioja gana toli, jis vis tiek yra reta ir mažai ištirta rūšis, kadangi gali gyventi tik po vešliais paparčio lapais. Šio keisto grybo grybieną ir paparčių šaknis sieja biologinė simbiozė, todėl sporos, patekusios ne po svetingais paparčių lapais, o ant kitų augalų, paprasčiausiai žūva.

...ir pamatysi tu lobius didžiausius

Anksčiau, kai miškų ir jų gyventojų buvo nepalyginamai daugiau, o žmonių - kur kas mažiau, drąsūs lobių ieškotojai dažnai susidurdavo su šiuo slėpininguoju fenomenu. Kadangi grybo "žydėjimas" būdavo matomas tik ten, kur augo paparčiai, po jų lapais sklindanti šviesa ir plonytės grybienos gijos vadintos paparčio žiedu. Ir kokių tik stebuklingų galių jam nepriskirta! Štai ką rašė garsusis rusų rašytojas Nikolajus Gogolis:

"Žmogus metė paparčio žiedą žemyn. Ir – koks stebuklas! – žiedelis nenukrito tiesiai, o ilgai skriejo ugniniu rutulėliu rūke, tarsi plaukė oru. Pagaliau pamažu ėmė leistis ir nukrito taip toli, kad jo žiedelis, ne didesnis už aguonos grūdą, vos buvo matyti.

- Čia, - niūriai sušnibždėjo žmogui senė. – Kask čia, Piotrai. Tu pamatysi tiek aukso, kiek tau niekada net nesisapnavo".

Kita paslaptingą augalą supančių legendų dalis pasirodo esanti gana arti tiesos - grybas tikrai turi psichotropinių galių. Žolininkai, gerai žinantys "liepsnojančio žiedelio" specifinį poveikį žmogaus psichikai, iš jo gamino ypatingus nuovirus. Bet koks žmogus, jų paragavęs, tarsi šamanas po musmirių viralo, įpuola transo būsenon – jį ištinka haliucinacijos ir fantastiški reginiai. Taigi galima sakyti, kad kurį laiką jis tampa savotišku aiškiaregiu. Visi jo pojūčiai be galo paaštrėja. Iš čia, matyt, ir kilo legendos apie paparčio žiedo gebėjimus suteikti žmogui galių matyti paslėptus turtus.

Liaudies sakmių pagrindą, matyt, visada sudaro racionalūs dalykai, tik iki jų reikia sugebėti prisikasti, o tai tikrai nelengva.

Parengė Kamilė Vitkutė