Ar pitbulterjerų tipo šunys tinka apsaugai?

Pitbulterjerų tipo šunų istorija

Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai ir kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai (Amerikos bully). Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, bandogus ir amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, veisti bei pardavinėti.

Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai Didžiojoje Britanijoje naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovas valdžia, aišku, uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šios tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis britų naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai, iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.

Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe gerta jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo smalsuolių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai būdavo stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami prie krūtinės. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.

Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Pitbulterjerai buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.

Pitbulterjerų tipo šunų savybės

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi fizinė bei protinė veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.

Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad būtų stiprūs ir agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Šuo privalėjo būti strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.

Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys, laikomi „geriečiais“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra greičiausiais būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.

„Kovinė“ praeitis paliko žymę kai kurių pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.

Šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Deja, pitbulterjeras, net jei būdamas jaunas su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis.

Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintis šuo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas…

„Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis – tačiau apsaugai skirtos veislės atstovas su šia užduotimi susitvarkys žymiai geriau ir patikimiau. Neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno.

Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga. Iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti, tinkamai augtini (namie būtinos taisyklės, kad nebūtų problemų u dominavimu). Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.

Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.

Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai dobermanai, amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t…

Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą kurios nors iš šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima:

Amerikiečių Stafordšyro terjerai (FCI): Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami

Amerikiečių pitbulterjerai (UKC): Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas.

Amerikiečių pitbulterjerai (ADBA): Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…)

Amerikiečių pitbulterjerai (AADR): AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.

Stafordšyro bulterjerai (FCI): Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Bulterjerai (FCI): Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – asmenys, juos laikantys statuso simboliu ir mokantys netinkamo elgesio. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale daug šunų, kuriuos veislių nežinantys augintojai vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai (juokinga situacija – dauguma tų „pitbulistų“ tikrą amerikiečių pitbulterjerą dažnai apšaukia mišrūnu).

Nesusivaldantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir atkaklumas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius.

Pitbulterjerų tipo šuns energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Jie neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei tokio šuns socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga.

Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks fokshaundas - lapę), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.