Žmogus ir gamta – neatsiejama visuma
O. Truchano asmeninio archyvo nuotr.
Šiuos žodžius mėgdavo kartoti iš Šiaulių kilęs garsus keliautojas, fotografas, ekologas, gamtosaugininkas Olegas Truchanas. Gyvendamas tolimojoje Australijos žemyno Tasmanijos saloje, savo gyvenimą jis paskyrė unikaliai gamtai išsaugoti ir yra laikomas vienu labiausiai šiai salai nusipelniusių žmonių. Čia jis ir žuvo – lygiai prieš keturiasdešimt metų, 1972-ųjų sausio 6-ąją.
Apie garsųjį mūsų kraštietį pasakoja ką tik išleista šiauliečio Jono Nekrašiaus knyga "Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda".
Pradžių pradžia
1999-aisiais, lankantis Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje, Jonui Nekrašiui į akis krito australo Makso Anguso parengta knyga "The World of Olegas Truchanas", išleista 1975-aisiais Tasmanijoje. Perskaitęs ją, šiaulietis advokatas panoro dar daugiau sužinoti apie savo kraštiečio gyvenimą - parašė laišką O. Truchano seseriai Ninai Kantvilienei, gyvenančiai tolimosios Tasmanijos salos sostinėje Hobarte.
Neilgai trukus į Šiaulius atkeliavo atsakymas su medžiaga, kurią apie savo brolį buvo sukaupusi Olego Truchano sesuo. Tada J. Nekrašiui ir kilo mintis parašyti knygą, iš kurios Lietuvos gyventojai galėtų daugiau sužinoti apie savo tėvynainį, tolimojoje Australijoje tapusį legenda. Po intensyvių paieškų būsimos knygos autorių pasiekė didelis pluoštas informacijos rūpima tema iš O. Truchano draugų, gyvenančių JAV, Kanadoje, Australijoje ir, žinoma, iš jį pažinojusių Lietuvos žmonių. Įdomių žinių apie savo vyrą pateikė ir Melva Truchanas.
Saulės mieste prabėgo jaunystė
O. Truchano protėviai į Šiaulius XIX a. atvyko iš Ukrainos. Mama Tatjana pagal tėvų tautybę buvo ukrainietė, tėvas Eduardas – rusas, tačiau išpažinęs katalikų tikėjimą. Gimė Olegas 1923-iaisiais Šiaulių mieste, Padirsių gatvėje, kuri leidosi žemyn link Talkšos ežero. Čia Truchanų šeima gyveno iki 1942 metų, kol Šiaulius okupavę vokiečiai nepareikalavo, kad šios gatvės gyventojai išsikeltų kitur, nes jos teritorija paskirta žydų getui. Taigi Olego tėvai persikėlė iš pradžių į Žemaitės gatvę, o vėliau į Maironio, iš kur 1944-aisiais nusprendė pasitraukti į Vakarus.
1930 m. Olegas pradėjo lankyti Aušros alėjoje prie Šiaulių mokytojų seminarijos įsteigtą pavyzdinę pradžios mokyklą. Jis buvo smalsus, atkaklus, ryžtingas mokinys. Kartą iš Kauno atvykęs treneris jį išmokė plaukti įvairiais stiliais. Atkaklus vaikinas išmoko ir buriuoti. Vėliau, jau būdamas Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistas, Truchanas garsėjo kaip vienas geriausių jaunųjų buriuotojų Lietuvoje. Gimnazijoje Olegas itin domėjosi geografija, gamtos mokslais, mėgo dainuoti, keliauti po Lietuvą. Septynias šios mokyklos klases jis baigė 1941-ųjų pavasarį, prieš prasidedant karui. Prie Šiaulių artėjant frontui, Olegas kartu su draugais, įstoję į Plechavičiaus savisaugos dalinį, dar bandė priešintis sovietų okupacinei kariuomenei Sedoje, bet nepavykus to padaryti emigravo.
Likimo blaškomas po svetimas žemes
Į Vokietiją jis atvyko 1944 m. spalį kartu su besitraukiančiais iš Lietuvos pabėgėliais. Karo pabaigą Truchanų šeima išgyveno Bavarijoje, Bamberge, kuris jau buvo amerikiečių zonoje. Priklausydamas DP – perkeltųjų asmenų – stovyklai, Olegas dirbo čia esančiame metalo fabrike darbininku. Vėliau Bambergo DP stovykla buvo perkelta į Bavarijos Garmišo Partenkircheno miestą. Olegas troško įgyti aukštąjį išsilavinimą ir specialybę. Sužinojęs, kad Vokietijoje yra įkurtos Jungtinių Tautų institucijų remiamos aukštosios mokyklos, į kurias priimami studijuoti ir jaunuoliai iš okupuotų Baltijos valstybių, pateikė prašymą studijuoti teisę Miuncheno UNRRA universitete.
Šioje aukštojoje jis mokėsi dvejus metus, gyvendamas amerikiečių administracijos skirtuose butuose pas vietinius bavarus ir gaudamas nemokamą maistą iš amerikiečių valdžios. Kopdavo į kalnus, buvo Bavarijos alpinistų sąjungos narys, aktyviai dalyvavo kalnų fotografų draugijos veikloje, organizuodavo išvykas į kalnų viršukalnes ir net pabuvojo aukščiausioje iš jų – Cugšpicėje (2962 m.). Deja, po dvejų metų UNRRA universitetas buvo uždarytas. 1948-aisiais sužinojęs, kad atsirado galimybė išvažiuoti į kitus kraštus, kur stigo darbo jėgos, O. Truchanas labai apsidžiaugė - jį traukė nežinomi kraštai. Perėjęs kruopščią medicininę atranką, pasirašė dvejų metų darbo sutartį ir išvyko į Australiją. Po kurio laiko į šią šalį atvyko ir jo sesuo Nina bei tėvai.
Tolimoji Tasmanija – obuolių sala
Į nepažįstamą žemyną Truchaną kartu su kitais emigrantais išplukdė laivas "Nea Hellas", 1949-ųjų sausio 24-ąją pajudėjęs iš Neapolio Italijoje. Po beveik mėnesio būsimieji emigrantai pasiekė Melburno uostą ir buvo nukreipti į Bonegilos stovyklą. Čia Olegui teko išbūti kelis mėnesius, kol buvo paskirtas dirbti Tasmanijos cinko kasyklose. 1951-aisiais jis įsidarbino inžinieriumi hidroelektrinėje. Po dvejų metų vieno renginio metu susipažino su 25-erių metų vietine australe Melva Stocks, šio miesto keliautojų klubo nare. Jaunuoliai sukūrė šeimą ir, salos sostinėje gavę žemės sklypą, pradėjo statytis namą. Netrukus pasaulį išvydo trejetas atžalų - dukterys Anita ir Rima bei sūnus Nikolas.
Kovotojas už salos gamtos išsaugojimą
Nuo pat pirmųjų dienų Tasmanijoje Olego dėmesį patraukė laukiniai salos pietvakariai, apytikriai nubraižyti žemėlapiuose, bet neištyrinėti. Jis ėmė veržtis į tas salos vietas, kur dar nebuvo įžengusi žmogaus koja, ir visą savarankiškų žygių metu surinktą medžiagą atiduodavo Hobarto kelionių klubui. Olegas buvo vienas pirmųjų alpinistų, pradėjusių kopti į aukščiausius Tasmanijos kalnus. 1952 m. jam pirmąsyk pasisekė vienam įkopti į Federacijos kalno viršūnę. Be palydovų ir be specialios alpinistų įrangos, apsiginklavęs tik fotoaparatu ir su sunkia kuprine ant nugaros, Olegas žygiavo net 28 dienas. Kopiant jam pasisekė įamžinti daugybę puikių neištirto krašto vaizdų. Vėliau į šį kalną jis įkopė dar sykį po dvejų metų, bet jau su draugu.
O. Truchanas susipažino su svarbiausiais salos ežerais ir upėmis, išvaikščiojo jų krantus, o plaukiodamas kanoja išstudijavo visus slenksčius ir verpetus, uolas ir akmenis. Olego kelionėmis domėjosi ir jo tyrinėjimų duomenimis naudojosi Tasmanijos valdžios atstovai ir įvairios įstaigos. 1956 m. jis pasidirbdino specialią kanoją, su kuria plaukiojo po atšiaurias upes, besiskinančias kelią per sunkiai įžengiamą Pietvakarių Tasmaniją. Kanoja jis įveikė Serpentaino, Gordono, Paimeno, Huono, Franklino, Davėjaus, Denisono upes. Truchanas pirmasis ištyrė Gordono upę, 1958-aisiais nuplaukdamas ją visą. Sąlygos buvo baisios: su nedideliu laiveliu jam teko sukinėtis upės verpetuose, kristi nuo slenksčių kelis metrus žemyn, įveikti siauriausius tarpeklius. Niekas po jo nepajėgė to pakartoti.
O. Truchanas gyveno tuo metu, kai Pietvakarių Tasmanijoje buvo sparčiai plėtojama kalnų hidroelektrinių statyba, labai žalojanti gamtą, kuri pramonininkams nieko nereiškė. Suprasdamas, kad ši žemė yra ypatinga, jis stojo į kovą už jos grožio išsaugojimą. Ypač priešinosi planams užtvindyti unikalią vandens gyvūniją ir augaliją bei nuostabų paplūdimį turintį Pederio ežerą. Deja, nors ir buvo sulaukta daugybės Olegą palaikančių protestuotojų balsų, išsaugoti vieno gražiausių salos ežerų nepavyko.
Laimė, 1968-aisiais Olego iniciatyva nuo iškirtimo pavyko išgelbėti paskutinį tūkstantmečių pušų – drieksmių – mišką prie Denisono upės. Šios unikalios pušys, kol subręsta, auga nuo 500 iki 1000 metų, jų mediena beveik nepūva. Kol O. Truchanas nesusirūpino, šios pušys buvo kertamos komerciniais tikslais. Jis atidavė daug jėgų, įtikinėdamas Tasmanijos vyriausybę, kad bent vienas suaugęs drieksmių miškas išliktų ateities kartoms. Pagaliau jo pastangų dėka maždaug 1000 akrų valstybinės žemės tapo Denisono upės rezervatu.
Olegas skaitė daug paskaitų, kurias iliustruodavo skaidrėmis iš savo kelionių po Tasmaniją. Jis buvo išrinktas Tasmanijos gamtos rezervatų apsaugos tarybos patarėju ir Australijos gamtos apsaugos fondo nariu. 1971-ųjų gruodį buvo paskirtas dirbti dėstytoju viename iš Hobarto koledžų ir nekantriai laukė dienos, kada galės perteikti savo patirtį ir žinias. Deja, pradėti dirbti šį naują darbą jam sutrukdė mirtis.
Gyvybę paaukojo upei
Skaidres, kuriose Truchanas 1958 m. užfiksavo iki tol nežinomus Gordono upės krantus, buvo sunaikintos per gaisrą, apėmusį Hobartą 1967-aisiais. Jis jau buvo sukaupęs per 30 tūkst. nuotraukų ir skaidrių archyvą, deja, jis sudegė.
Tyrinėtojas nutarė kolekciją atkurti, taigi 1972 m. sausio mėnesį nusprendė pakartoti savo įžymųjį 1958-ųjų metų žygį kanoja Gordono upe. Nusprendus užtvindyti Pederio ežerą, šiai upei taip pat buvo iškilęs pavojus.
Sausio 6-ąją kartu su devyniolikmečiu speleologu Kevinu Kiernanu jis ėmė ruoštis kelionėn. Beleisdamas laivelį žemyn į Gordono upės vandenį, Olegas paslydo ir įkrito į vandenį prieš pat krioklio ištakas... Jį pagavo ir parbloškė stipri vandens srovė. Jos prispaustas prie paskendusio medžio šakų, O. Truchanas nebegalėjo iškilti. Upė, kurią jis taip troško išsaugoti, jį pražudė.
Legendinis mūsų kraštietis neblėstančiais darbais pasistatė sau paminklą. Jo dėka australai iš pagrindų pakeitė savo požiūrį į gamtą. O. Truchano vardas tapo simboliu, kovojant už žmogaus ir gamtos harmonijos išsaugojimą.
Ar daug žinome apie šį žmogų?
Daugiau rašyti apie O. Truchaną imta atkūrus nepriklausomybę. 1993 m. birželio mėnesį Lietuvoje lankėsi Olego sesuo Nina Kantvilienė su savo vyru. Jie pabuvojo Šiauliuose, apsilankė P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. 2000 m. į Šiaulius buvo atvykusi Olego našlė Melva su dukra Anita. Buvo atidaryta spaudinių ir fotografijų paroda iš šio garsiojo žmogaus gyvenimo ir parodytas Australijoje sukurtas filmas "Olego dvasia" bei jo sukurtos skaidrės su Tasmanijos vaizdais.
Fotografijų ir reprodukcijų paroda apie O. Truchaną 2000-aisiais eksponuota ir Šiaulių Ch. Frenkelio rūmuose, tais pačiais metais pirmąsyk buvo surengta buriavimo regata Olego Truchano taurei laimėti Rėkyvos ežere. Nuo to laiko ji tapo tradicine. Olego Truchano 80-ies metų gimimo sukakčiai paminėti savo žygį į Pietvakarių Pamyre esančią Šiaulių viršukalnę paskyrė alpinistas Saulius Vilius. Šis jubiliejus buvo paminėtas ir Šiaulių fotografijos muziejuje surengta fotografijų ir reprodukcijų paroda bei apie Olego veiklą pasakojančiu dokumentiniu filmu "Wildness" ("Neištirtas kraštas").
Šiaulių universiteto lektoriaus J. Nekrašiaus iniciatyva Šiaulių keliautojų klubo nariai kartu su žygeiviais iš kitų Lietuvos miestų 2005 m. vasarą organizavo žygį po Bavariją, skirtą Olegui Truchanui atminti. 2008-aisiais buvo organizuota ir gamtosauginė mokslinė ekspedicija į Australiją, Tasmaniją ir Naująją Zelandiją.
