Pran­cū­zi­jos ur­vų po­van­de­ni­nė sim­fo­ni­ja  

Dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta lo­vo­se

Pen­ke­tas na­rų en­tu­zias­tų iš Lie­tu­vos – ke­tu­ri kau­nie­čiai ir šiau­lie­tis Al­gir­das Zi­bo­lis – sa­vai­tę pra­lei­do Pran­cū­zi­jos Gro­mat mies­te­lio apy­lin­kė­se. Ke­tu­ri vy­rai ir mer­gi­na į sve­čią ša­lį vy­ko ne tik ne­nu­sa­ko­mo gro­žio gam­tos su vi­du­ram­žius me­nan­čiais ak­me­ni­niais mies­te­liais bei pi­li­mis ap­žiū­rė­ti. Na­rams įdo­mes­nis po­van­de­ni­nis pa­sau­lis. Ne bet koks – po­že­mių ur­vų, už­lie­tų van­de­niu, gro­žis ir poe­zi­ja.

Nar­dy­mas ur­vuo­se – pa­ts pa­vo­jin­giau­sias ir ekst­re­ma­liau­sias na­rų po­mė­gis. „Pa­si­da­bi­nus“ įran­ga su oro ba­lio­nais ant nu­ga­ros nar­dy­ti šil­to­se eg­zo­tiš­ko­se jū­ro­se, glos­tant ko­ra­lus ir vai­vo­rykš­ti­nes žu­vis – tik tu­ris­ti­nis nar­dy­mas. Išd­rįs­ti pa­nir­ti į šach­tas kur nors Suo­mi­jos Oja­mo ka­syk­lo­se, Mek­si­ko­je, Kroa­ti­jo­je ar Bu­da­peš­te ga­li ne kiek­vie­nas. Tam rei­ka­lin­ga gau­ti ser­ti­fi­ka­tus, ku­rie šiaip sau ne­da­li­ja­mi. Inst­ruk­to­riai or­ga­ni­zuo­ja rim­tus mo­ky­mus ir tik iš­lai­kiu­sie­ji eg­za­mi­nus įgy­ja ofi­cia­lią tei­sę nar­dy­ti ur­vuo­se ir iš­vys­ti be ga­lo gra­žų, tie­siog siur­rea­lis­ti­nį pa­sau­lį.

Apie 400 pa­nė­ri­mų skai­čiuo­jan­tis šiau­lie­tis na­ras Al­gir­das Zi­bo­lis sa­ko, kad ko­ne kas mė­ne­sį pa­sau­lis ne­ten­ka na­ro. Dėl ap­mau­džios žmo­giš­kos klai­dos ar įran­gos ge­di­mo na­rai žū­va po van­de­niu, ta­čiau ne­tek­tys neiš­gąs­di­na ki­tų po­van­de­ni­nio pa­sau­lio gro­žio už­bur­tų aist­ruo­lių. „Lo­va – pa­ti ne­sau­giau­sia vie­ta, nes dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta bū­tent jo­je“, – sa­ko Al­gir­das ir tei­gia, kad na­rų ad­re­na­li­no fa­na­ti­kų nė­ra. Jei nar­dy­ti kvie­čia bū­tent ad­re­na­li­no šauks­mas, leis­tis į po­van­de­ni­nius ur­vus nie­ka­da ne­ga­lė­si.

„Nar­dant ur­vuo­se, rei­ka­lin­ga tie­siog olim­pi­nė ra­my­bė. Stre­sas – ne pa­ta­rė­jas, nes ga­li pri­da­ry­ti ne­są­mo­nių. Tu­ri bū­ti ra­mus ir pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, at­sar­gu­mas – ge­riau­sias na­ro bruo­žas, tu­rin­tis ženg­ti gre­ta įgū­džių. Jei ta­vo drau­gui kas nors nu­tiks, tu­ri ge­bė­ti pa­dė­ti jam, iš­nir­ti kvė­puo­da­mas tuo pa­čiu oru“, – sa­ko jis.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks

Inst­ruk­to­riai ne­tu­ri tei­sės pa­tys ieš­ko­ti mo­ki­nių, rek­la­muo­ti nar­dy­mo ur­vuo­se, sa­ky­ti, kad tai sau­gu ir leng­va. Aist­ruo­liai pro­fe­sio­na­lius inst­ruk­to­rius, mo­kan­čius pa­gal griež­tus tarp­tau­ti­nius rei­ka­la­vi­mus, su­si­ran­da pa­tys.

Na­rai į Pran­cū­zi­ją ke­lia­vo sem­tis įgū­džių iš ži­no­mo len­kų inst­ruk­to­riaus, ko­mer­ci­nio na­ro ir moks­li­nin­ko Ja­ros­law Kur. Sa­vai­tę nuo ry­to iki va­ka­ro vy­ko teo­ri­jos dės­ty­mas ir pra­kti­niai mo­ky­mai. Mo­ki­niai kur­sų me­tu pa­bu­vo­jo pen­kiuo­se skir­tin­guo­se ur­vuo­se. Dau­giau­sia lai­ko bu­vo su­gaiš­ta at­lie­kant įvai­rius pra­ti­mus rea­lio­se ur­vų są­ly­go­se, imi­tuo­jant dau­gy­bę ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų.

Emer­gen­ce du Res­sel – gra­žiau­sias, švie­siau­sias ir skaid­riau­sias ur­vas. Pa­sak na­rų, ja­me yra iš­si­ša­ko­ji­mų, per­si­py­ni­mų, per­šo­ki­mų, ku­rie ap­sun­ki­na na­vi­ga­ci­ją ir klai­di­na na­rus. Ge­ras ma­to­mu­mas bū­na ne vi­sa­da, be to, ur­vo sis­te­ma tę­sia­si ke­lis ki­lo­met­rus. Pa­si­bai­gus pir­mam 1850 m il­gio si­fo­nui, tę­sia­si sau­su­ma, ta­da pra­si­de­da ki­tas si­fo­nas, vėl sau­su­ma ir t. t.

Kas­dien mo­ki­niai iki pie­tų ir po pie­tų po pu­sant­ros va­lan­dos pra­leis­da­vo vien po van­de­niu. Al­gir­das sa­ko, kad prieš ne­riant itin kruopš­čiai bū­na ap­ta­ria­mas nė­ri­mo pla­nas, iša­na­li­zuo­ja­mos ga­li­mai kil­sian­čios pro­ble­mos. Eg­zis­tuo­ja tai­syk­lė – jei ko­kiam nors na­rui be­ne­riant iš­ky­la pro­ble­ma, nė­ri­mas yra nu­trau­kia­mas. „Vie­nas pa­ts nie­ko ne­pa­da­ry­si. Veiks­mai pra­ty­bų me­tu su­de­ri­na­mi idea­liai tiks­liai. Ner­da­mas tu­ri bū­ti tik­ras, kad ta­vo par­tne­ris ži­no, ką da­ry­ti kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je“, – sa­ko jis.

Pu­sę me­tų lie­tu­vai­čiai sa­va­ran­kiš­kai ruo­šė­si mo­ky­tis nar­dy­ti ur­vuo­se. Kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis pra­leis­tas Brid­vai­šio ar ko­kia­me nors ki­ta­me eže­re – įgū­džius rei­kia iš­siug­dy­ti idea­liai, at­lik­ti už­duo­tis be kau­kės, tam­so­je, iš­lai­ky­ti tes­tą ba­sei­ne.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas ga­li nu­tik­ti. Štai Pran­cū­zi­jo­je, 43 met­rų gy­ly­je, slė­gio neat­lai­kę spro­go vaiz­do ka­me­ros ap­švie­ti­mo kom­pen­sa­ci­niai plūd­ru­mo vamz­džiai. Spro­gi­mas na­rus ne juo­kais iš­gąs­di­no. Sup­ra­tę pro­ble­mą ir su­si­tvar­kę, jie to­liau tę­sė pra­dė­tą ke­lio­nę po van­de­niu.

Nar­dant ap­lan­ko­ma ir la­bai ne­jau­kių vie­tų, pa­vyz­džiui, Sour­ce de Saint Sau­veur ur­vai. Nup­lau­kus vos 100 m nuo įė­ji­mo, gy­lis sie­kia 40 m. At­ro­do, kad ten gy­ve­na gel­mių bau­bas. Pras­to­kas ma­to­mu­mas, tam­sios uo­lie­nos ir iš­pūs­to oro bur­bu­lų gar­sas ke­lia pa­si­bai­sė­ti­ną šiur­pą. Bū­tent čia am­ži­na­jam poil­siui išė­jo daug na­rų, tarp ku­rių dar vi­sai ne­se­nai – įžy­mus len­kų na­ras Ro­bert Klein.

At­ra­di­mų ma­lo­nu­mas

Ap­lan­ky­tas ir Trou Ma­da­me („Mo­te­ris už pi­ni­gus“) ur­vas, iki ku­rio atei­na­ma vin­giuo­tu ke­liu­ku per be ga­lo gra­žų sa­ma­no­mis apau­gu­sį miš­ką. „Va­ga iš­džiu­vu­si, di­džiu­liai sa­ma­no­ti ak­me­nys drie­kia­si link prie­šais stūk­san­čios sta­čios rū­džių spal­vos uo­los. Apa­čio­je žio­ji gal met­ro aukš­čio ply­šys. Su­si­rie­tę dvi­lin­ki rabž­di­na­mės ak­me­ni­mis ko­kius pen­kias­de­šimt met­rų gi­lyn po kal­nu. Kuo to­liau, tuo lu­bos aukš­tė­ja. Tai džiu­gi­na, bet vėl at­si­re­mia­me į uo­lą ir ho­ri­zon­ta­lų ply­šį. Apa­čio­je van­duo toks skaid­rus, kad jo net ne­ma­ty­ti. Iki jo rabž­di­na­mės pu­siau ro­po­mis. Po van­de­niu vaiz­das pra­džiu­gi­na – aša­ros skaid­ru­mo ma­to­mu­mas. „Kos­mo­sas“ – ne­rea­liai gra­žu. Gy­lis –

2-4 met­rai, po­sū­kis į vie­ną pu­sę, po­sū­kis į ki­tą, vaiz­das kei­čia vaiz­dą, ur­vas siau­rė­ja, pla­tė­ja“, – pri­si­me­na Al­gir­das.

Sour­ce de Lan­de­nou­se – dar vie­nas ur­vas su „iš­kreip­tu“ įė­ji­mu. Į jį pa­ten­ka­ma per ša­lia ke­lio esan­tį iš ak­mens su­mū­ry­tą ba­sei­ną. Iki van­dens – 5-6 met­rai. Van­duo taip že­mai, tad ten­ka spręs­ti, ar įran­gą už­si­dė­ti vir­šu­je ir nu­si­leis­ti ko­pė­čio­mis, ar nu­leis­ti vis­ką že­myn ir ten už­si­dė­ti.

Van­de­ny­je lei­džia­ma­si į siau­rą ply­šį 4 m gy­ly­je, pra­si­sprau­džia­ma pro jį. Ko­ri­do­rius ga­na erd­vus, vin­giuo­ja to­lyn, šau­na at­gal, po ke­lių po­sū­kių šu­li­nys vėl kren­ta že­myn ir t. t.

Kar­tais nė­ri­mas pra­si­de­da pil­tu­vė­lio for­mos duo­bė­je esan­čio­je ba­lo­je, ten­ka pra­si­brau­to pro to­kius su­siau­rė­ji­mus, pro ku­riuos net sau­su­mo­je ne­kil­tų no­ras brau­tis... Bet na­rai brau­na­si. „Ži­no­ji­mas, kad pa­nė­rei ten, kur žmo­gus dar ne­bu­vo – di­džiu­lis ma­lo­nu­mas“, – sa­ko Al­gir­das.

Po kur­sų Pran­cū­zi­jo­je pen­ke­tui bu­vo su­teik­ti nar­dy­mo ur­vuo­se ser­ti­fi­ka­tai. Tai reiš­kia, kad pa­sau­lio nar­dy­mo ba­zė­se kliū­čių nar­dy­ti pa­vo­jin­guo­se ur­vuo­se ne­be­bus. Na­rai ga­lės nar­dy­ti ir po le­du – juk eže­rai, juos su­kaus­čius le­dui, taip pat lyg ur­vas – pro kur pa­nė­rei, pro ten pat ir iš­ner­si.

Ressel cave 2011 from Trolis on Vimeo.