Lauke nei vieno vaiko – visi prie kompiuterių
Be kompiuterio šiuolaikinis žmogus nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Šis išradimas ne tik praplėtė žmonių galimybes, tačiau ir palengvino kasdienybę. Jaunimas nepraleidžia nė dienos be kompiuterio, ką daro vyresni žmonės? Ar jie jaučia būtinybę naudotis internetu? Dauguma suaugusių kompiuteriu naudojasi darbe, grįžę namo vėl sėdasi prie jo. Dauguma vaikų savo gyvenimų be interneto, apskritai nebeįsivaizduoja. Kur nuves tokia priklausomybė? Savo nuomonėmis ir patirtimis apie kompiuterius dalijasi šiauliečiai.
Zita: „Kažkiek naudojuosi kasdien kompiuteriu, dar dirbu darbe ir ten tenka juo pasinaudoti. Prie kompiuterio skaitau laikraščius, turiu ir elektroninį paštą, kur gaunu žinias, naudojuosi banko paslaugomis. Esu lankiusi kažkokius pradinius naudojimosi kompiuteriu kursus, bet jie buvo labai minimalūs, daugiausia viską išmokau pati. Planuoju, kad kai išeisiu iš darbo, išmoksiu dar daugiau. Neretai ir muzikos pasiklausau, tik nemoku dar filmų persisiųsti. Per dieną prie kompiuterio skiriu apie porą valandų, nes kartais darbe dar reikia kažką susirasti ir užtrunki. Dar žaidžiu žaidimus prie kompiuterio: kortomis, loginius, mąstymo, dauguma jų iš interneto.“
Viktoras: „Aš nesinaudoju kompiuteriu, bet žinau jo galimybes. Nebuvo čia ankščiau, kur išmokti, o dabar man jau nebe laikas mokytis. Bet naudojuosi mobiliuoju telefonu. Artimieji naudojasi kompiuteriu, žinau, kad mokesčius moka internetu, bet man neįdomu.“
Stanislava: „Ne, nesinaudoju kompiuteriu – ne mano amžiui. Viena gyvenu, vaikai kitur gyvena, gerai būtų kompiuteris, bet ne tada, kai vienas gyveni. Kai nuvažiuoju pas vaikus, tai matau, kad jie ten naudojasi, bet aš neprašau, kad ką parodytų. Manau, kad jaunimas jau turi priklausomybę kompiuteriui. Mano vieni anūkai, tai tiesiog prilipę prie kompiuterių. Jau suaugę, bet nuo pat paauglystės prie kompiuterių. Nei į lauką, niekur neina. Ankščiau tai, kai būdavo sniego, nuo kalno vaikų minios važinėdavosi, eidavo ant kalno su slidėmis, o dabar – nei vieno vaiko, tuščia. Ir dar žiema, nešalta, sniego daug, bet vaikam nei rogučių, nei slidžių, nieko nebereikia, visi prie kompiuterių sėdi – o čia tai blogai. Nei jie knygas skaito... Aš, pavyzdžiui, visą gyvenimą knygas labai mėgau skaityti ir savo vaikus įtraukiau ir dabar paskaitau. O proanūkiai... vienam šeši, kitam trylika. Trylikametis dar sportuoja, o šešiametis kai grįžta iš darželio, iškart prie kompiuterio sėdasi. Tėvai gal ir riboja jų buvimo laiką prie kompiuterio, nežinau, aš pati jiems pabambu. Kiti anūkai, kur jau suaugę, nuo pat to laiko, kai įsigijo kompiuterį jau priklausomybę turi, nebeįmanoma atplėšti. Jie jau užaugę, ne už rankos vedžiojami, didžiausi bernai. Niekur jiems nereikia, iki antros nakties prie kompiuterio sėdi, ryte iki 12 miega. Visas jų gyvenimas – nei oro, nei nieko nereikia. Kai diena būna gražiausia, saulė šviečia – sėdi namuose. Vakare, kai jau sutemsta, 19-20 val. išeina į lauką. Nežinau, kas čia bus ateityje.“
Viktorija: „Dažnai naudojuosi kompiuteriu, nes ir bendravimas vyksta jo pagalba, ir darbe tenka naudotis kompiuteriu, duomenų bazėmis. Internetiniai bankai labai patogus dalykas, kai tokios eilės, nereikia stovėti, kompiuteris palengvina žmonių gyvenimą. Jis ir internetas suteikia daug galimybių. Neskaičiavau, kiek per dieną praleidžiu laiko, sėdėdama prie kompiuterio, bet keturias valandas tai tikrai. Manau, kad turėčiau sumažinti, nes pati esu su akinukais. Tad, kai jaučiu, kad jau reikia pailsinti akis, darau pratimus. Tiesiog suspausti akytes ar kitur pažiūriu. Turiu sūnų ir nors jam sueis tik šešeri, jis jau veržiasi prie kompiuterio. Leidžiu atsisėsti, bet visada trumpinu tą laiką. Dažniausiai per dieną leidžiu iki 15 minučių, o jis nori ilgiau. Dažniausiai prie kompiuterio jis žiūri filmukus, kartais pažaidžia. Televizorių irgi leidžiu žiūrėti iki dviejų valandų per dieną.“
