Garsios dainininkės šaknys2

Dai­nuo­ja nuo ma­žens

22 me­tų E. Anu­saus­kai­tė dai­nuo­ja nuo sep­ty­ne­rių me­tų, pa­ti ra­šo ei­les ir ku­ria joms mu­zi­ką. Pir­mo­ji sėk­mė dar dvy­li­ka­me­tę mer­gai­tę 2002 m. ap­lan­kė tarp­tau­ti­nia­me jau­nų­jų dai­no­rė­lių kon­kur­se „Ka­lė­dų ka­ra­lys­tė“ Kau­ne, ku­rio nu­ga­lė­to­ja ji ta­po. Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ją ap­do­va­no­jo „Me­tų žvaigž­du­te“. 2003 m. tarp­tau­ti­nia­me te­le­vi­zi­jos kon­kur­se „Dzin­ta­ra zvaigz­ne“ Jūr­ma­lo­je iš­ko­vo­tas „Grand Prix“. 2004 m. lie­tu­viš­kos pra­mo­gi­nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je Ni­do­je, ku­ria­me da­ly­va­vo per 50 įžy­miau­sių Lie­tu­vos so­lis­tų bei gru­pių, Eve­li­nos kū­ry­bos dai­na „Ma­ma“ pri­pa­žin­ta ge­riau­sia fes­ti­va­lio dai­na, o est­ra­di­nių dai­nų kon­kur­se Bu­ka­reš­te (Ru­mu­ni­ja) ši dai­na pel­nė ant­rą­ją pre­mi­ją. 2005 m. lai­mė­tas „Grand Prix“ tarp­tau­ti­nia­me Ni­lo dai­nos kon­kur­se Egip­te, ku­rį Eve­li­nai įtei­kė šio kon­kur­so glo­bė­ja – pir­mo­ji Egip­to le­di Su­za­na Mu­barak. Vi­tebs­ko dai­nų fes­ti­va­ly­je „Sla­vų tur­gus“ „Fi­dof“ pri­zu ap­do­va­no­ta E. Anu­saus­kai­tė šia­me fes­ti­va­ly­je sve­čių tei­sė­mis pa­si­ro­do kas­met („Fi­dof“ – tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja, eg­zis­tuo­jan­ti 40 me­tų, jun­gian­ti 1600 fes­ti­va­lių dau­giau ne­gu 100 ša­lių). Ir pa­ga­liau 2011-ie­ji – Niu­jor­kas, „Avon Voi­ces“.

Mu­zi­kų šei­my­na

Dai­ni­nin­kės šak­nys Šiau­liuo­se. Eve­li­nos tė­tis Ri­čar­das Anu­saus­kas – šiau­lie­tis. Čia gy­ve­na ir jos se­ne­liai, Ri­čar­do tė­vai Joa­na ir Flo­ri­jo­nas. Flo­ri­jo­nas – smui­kų meist­ras – ne tik smui­kus tai­so, bet ir pa­ts jų yra pa­da­ręs. Lie­tu­vo­je ant pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti smui­ko meist­rus. Sa­ko­ma, kad ša­lis, ku­rio­je ga­mi­na­mi smui­kai, pa­sie­kia aukš­tes­nį kul­tū­ros ly­gį, o ge­ro inst­ru­men­to pa­ga­mi­ni­mas pri­lygs­ta kos­mi­nio lai­vo pa­lei­di­mui. Joa­na – poe­tė, iš­lei­du­si ke­le­tą ei­lė­raš­čių rin­ki­nė­lių, il­ga­me­tė vai­kų dar­že­lio mu­zi­kos va­do­vė, pa­ruo­šu­si daug vai­kų „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­sui. Ri­čar­do bro­lis Eve­li­nos dė­dė Ar­tū­ras Anu­saus­kas – gar­sus džia­zo pia­nis­tas, džia­zo an­samb­lio va­do­vas, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos do­cen­tas, dės­tan­tis džia­zo imp­ro­vi­za­ci­ją, skai­tan­tis pa­skai­tas ir ki­tų ša­lių mu­zi­kos aka­de­mi­jo­se, pvz., Si­be­li­jaus mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je Hel­sin­ky­je.

Ri­čar­das Anu­saus­kas šiuo me­tu yra vers­li­nin­kas, bet jo gy­ve­ni­mas vi­sa­da glau­džiai su­si­jęs su me­nu. Bai­gęs du aukš­tuo­sius (ma­si­nių ren­gi­nių re­ži­sū­rą tuo­me­tės Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­te ir Le­ning­ra­do kul­tū­ros ins­ti­tu­te), nė vie­no ren­gi­nio taip ir ne­re­ži­sa­vo, nes bu­vo ne­par­ti­nis, to­dėl nė vie­no mies­to val­džia juo ne­pa­si­ti­kė­jo. Te­ko gy­ven­ti iš gro­ji­mo for­te­pi­jo­nu, nes prieš tai bu­vo bai­gęs Šiau­lių mu­zi­kos tech­ni­ku­mo pia­nis­tės pro­f. Ve­ro­ni­kos Vi­tai­tės kla­sę. Ir tik at­gims­tan­čio­je Lie­tu­vo­je su Al­gir­du Kauš­pė­du or­ga­ni­za­vo pir­mą­jį „Ro­ko mar­šą“ per Lie­tu­vą, ku­ria­me bu­vo at­sa­kin­gas už Šiau­lių zo­ną.

Nors ir už­siė­męs vers­lu, gy­ven­ti be me­no R. Anu­saus­kas vis tiek ne­ga­li. Ku­rį lai­ką dir­bo Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos leng­vo­sios mu­zi­kos or­kest­ro di­rek­to­riu­mi ir be­suy­ran­tį ko­lek­ty­vą vėl pa­sta­tė ant ko­jų, ku­ria dai­nas duk­rai Eve­li­nai, ta­po fo­to­me­ni­nin­ko Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus va­dy­bi­nin­ku ir drau­ge pra­dė­jo leis­ti nau­ją me­no žur­na­lą „Bal­tic Art“, ku­ria­me pri­sta­to­mi Bal­ti­jos re­gio­no dai­lės kū­rė­jai. Tie­sa, R. Anu­saus­kas fo­tog­ra­fuo­ja ir pa­ts.

Eve­li­na – gar­sių mu­zi­kų di­nas­ti­jos tę­sė­ja. Ma­ma pro­jek­tų va­do­vė Jur­ga Anu­saus­kie­nė ki­lu­si iš gar­sių mu­zi­kų Va­si­liaus­kų šei­mos, o pa­ti Va­si­liaus­kų šei­ma, sa­ko, ki­lu­si nuo vie­no Na­po­leo­no pul­kų mu­zi­kan­to, nes kai Na­po­leo­no ar­mi­ja trau­kė­si, tas mu­zi­kan­tas taip pa­mi­lo lie­tu­vai­tę, kad šia­me kraš­te ir li­ko. Be abe­jo, rei­kia pa­mi­nė­ti ir sep­ty­nis įžy­miau­sius Va­si­liaus­kus. Var­go­ni­nin­kas Ber­nar­das Va­si­liaus­kas. Vie­no ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo me­tu jam bu­vo nu­pjau­ti ke­li ran­kos pirš­tai, chi­rur­gas K. Vit­kus juos pri­siu­vo ir Ber­nar­das to­liau pui­kiai var­go­nuo­ja. Tai uni­ka­lus at­ve­jis pa­sau­ly­je. To­liau sek­tų Jur­gos ma­ma, Eve­li­nos se­ne­lė Bea­ta Va­si­liaus­kai­tė-Šmid­kie­nė, smui­ko pe­da­go­gė, už il­ga­me­tį dar­bą ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no 1-ojo laips­nio me­da­liu. And­rius Va­si­liaus­kas – pia­nis­tas, M. K. Čiur­lio­nio kon­kur­so lau­rea­tas, Au­gus­ti­nas Va­si­liaus­kas – vio­lon­če­li­nin­kas, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, Vil­niaus sty­gi­nių kvar­te­to sie­la. Smui­ki­nin­kė Edi­ta Va­si­liaus­kai­tė ir vio­lon­če­li­nin­kas Vir­gi­li­jus Va­si­liaus­kas dau­ge­lį me­tų gro­ja Juo­zo Do­mar­ko va­do­vau­ja­ma­me sim­fo­ni­nia­me or­kest­re. Kris­ti­na Va­si­liaus­kai­tė – kom­po­zi­to­rė, pro­f. Eduar­do Bal­sio mo­ki­nė, šiuo me­tu dau­giau gy­ve­nan­ti JAV, kur kaip kom­po­zi­to­rė yra ge­rai ži­no­ma.

Vien Va­si­liaus­kų gi­mi­ne čia ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti. Eve­li­nos krikš­to tė­čio vio­lon­če­li­nin­ko Au­gus­ti­no Va­si­liaus­ko žmo­na – smui­ki­nin­kė, pir­ma­sis Vil­niaus kvar­te­to smui­kas Aud­ro­nė Vai­niū­nai­tė. Taip su­si­lie­ta su taip pat gar­sių mu­zi­kų Vai­niū­nų šei­ma. Jur­gos Anu­saus­kie­nės se­suo Si­gu­tė iš­te­kė­jo taip pat už gar­saus mu­zi­ko, ka­me­ri­nio cho­ro „Ai­di­ja“ va­do­vo ir di­ri­gen­to Ro­mual­do Gra­ži­nio (vie­ną pro­gra­mą jis yra pa­ruo­šęs ir su Šiau­lių „Po­li­fo­ni­ja“). Jau­nes­nie­ji Eve­li­nos bro­liai Min­dau­gas ir Ha­rol­das ir­gi sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­jo su mu­zi­ka: pir­ma­sis – šo­kė­jas, ant­ra­sis – pia­nis­tas.

Ne­mėgs­ta klau­si­mų apie žvaigž­des

„Žvaigž­dės dan­gu­je, o kai jos že­mė­je, tuo­met reiš­kia, kad jos su­de­gu­sios, – juo­kia­si Eve­li­na. – Ma­no tiks­las dirb­ti ir siek­ti pro­fe­sio­na­lu­mo, o ne grei­to pri­pa­ži­ni­mo. Man tei­kia ma­lo­nu­mą sun­kus dar­bas ir ge­ri re­zul­ta­tai. Nė­ra kon­cer­to, į ku­rį žiū­rė­čiau – „ai, koks skir­tu­mas“. Tiks­liau, man bū­ti­ni ge­ri re­zul­ta­tai, o be sun­kaus dar­bo jie neį­ma­no­mi.“

Apie Šiau­lius dai­ni­nin­kė kal­ba la­bai šil­tai. „Šiau­liuo­se lan­kau­si po­rą kar­tų per me­tus, bet no­rė­čiau daž­niau. La­bai my­liu ir pa­siilgs­tu sa­vo se­ne­lių. La­biau­siai žo­dis „Šiau­liai“ aso­ci­juo­ja­si su bu­vu­sia „Ping­vi­no“ le­dai­ne. Kai bu­vau ma­žy­tė, mo­čiu­tė ves­da­vo­si pa­le­pin­ti – le­dus tie­siog die­vi­nu! Dar, kai at­va­žiuo­ju, mo­čiu­tė vi­sa­da iš­ke­pa „šir­de­li­nių“ bly­nų. Ji tu­ri to­kią ste­buk­lin­gą kep­tu­vę su šir­de­lėm ir ži­no la­bai ska­nų bly­nų re­cep­tą. Na, ką da­ry­si, kad aš to­kia sma­li­žė, o mo­čiu­tė ži­no šią silp­ny­bę... Šiau­lių la­bai šil­ta pub­li­ka. Kai kon­cer­ta­vo­me su miu­zik­lu „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“, šiau­lie­čiai net sep­ty­nis kar­tus iš­kvie­tė pa­bai­go­je nu­si­lenk­ti. La­bai ma­lo­nus jaus­mas. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad pub­li­ka čia ir sve­tur ski­ria­si. Jei ge­rai dai­nuo­ji, pub­li­ka ge­rai priims ir Mė­nu­ly­je“, – sa­ko Eve­li­na.

Eve­li­na – gar­sių mu­zi­kų di­nas­ti­jos tę­sė­ja. Tiek jos mama, tiek tėtis darbuojasi muzikos srityje.