Savanorio duona po Kenijos saule7 

- Kaip išvykai savanoriauti?

- Į Keniją savanoriauti išvažiavau pagal Europos savanorių tarnybos (European Voluntary Service - EVS) programą. EVS yra sudėtinė Europos sąjungos programos "Veiklus Jaunimas" dalis. Daugiausia projektų vyksta Europoje, bet kiekvienas metais būna keletas savanorystės projektų kituose žemynuose: Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje.

Šiuo atveju man labai pasisekė, kad mane atrinko į projektą Kenijoje. Lietuvoje siunčianti organizacija buvo Jaunimo mainų agentūra. Priimanti organizacija Kenijoje - KESOFO (Kenya Community Sports Foundation). Projektą parašė ir koordinavo organizacija Estijoje - Continious Action.

- Ką reikėjo veikti savanoriams Kenijoje?

- Projektas vadinosi "Let the girls play". Pagrindinė jo idėja buvo įtraukti Kenijos mergaites į sportinę veiklą ir skatinti mergaičių užimtumą. Taip tikimasi sumažinti ankstyvų nėštumų skaičių ir ugdyti merginas lyderes.

Tačiau galiausiai KESOFO buvo visiškai nepasiruošusi vykdyti tokias veiklas, jie tikėjosi, kad iš Europos atvyks profesionalus treneriai, o ne žalias jaunimėlis. Taigi, pradžioje jie ir mes buvom visiškai pasimetę. Prireikė beveik poros mėnesių, kol galų gale pradėjom vykdyti įvairias veiklas.

Tačiau mūsų naujoji veikla buvo toli nuo pirminės idėjos – skatinti mergaičių užimtumą. Mes tiesiog rengėme įvairiausius seminarus apie lyčių lygybę, aplinkosaugą, ŽIV/AIDS prevenciją. Su keliomis vietinėmis jaunimo grupėmis darėm projektų rašymo užsiėmimus. Taip pat dirbom keliose mokyklose - dviejose įrengėm krepšinio aikšteles, vienoje vedėm popamokinės veiklas - turėjom aplinkosaugos, žurnalistikos, dailės klubelius, tačiau, tai buvo tik vienos savaitės intensyvi programa.

- Kokia buvo jūsų komandą?

- Mūsų buvo 10 savanorių iš Europos: Aš ir Mykolas iš Lietuvos, Tauno, Mariann, Kristi, Helen iš Estijos, Love, Sara, Elza iš Švedijos ir Carlos iš Ispanijos. Ne visi susitvarkė su iššūkiais - Elza ir Sara paliko mus po 2 mėn, Mariann išvyko po 4 mėn. Pagrindinės priežastys buvo, kad kaip minėjau pradžioje buvo visiškas chaosas ir nieko nevyko, tai visų motyvacija labai krito. Be to prisidėjo sveikatos problemos - švedės eidavo į ligoninę porą kartų per savaitę, nors iš tikrųjų nieko blogo nenustatydavo. Tai, mano manymu, buvo labiau susiję su depresija ir įsitikinimu, kad viskas Kenijoje pavojinga: vanduo, maistas, oras ir t.t. Gal būt prisidėjo ir tai, kad tos 2 mergiotės buvo vienintėlės, kurios reguliariai gerdavo antimaliarines tabletes - jos turi begale pašaliniu efektu - todėl nereikia net jokios infekcijos. Daugelis iš mūsų nebevartojom antimaliarinių tablečių jau po dviejų savaičių - išvengi šalutinių efektų ir pataupai kepenis. Dėkui dievui per pusmetį. nė vienas nepasigavom maliarijos, nors uodų įgeldavo kasdien.

- Kaip pavyko tavo aplinkosauginiai užsiėmimai?

Reikia pripažinti, buvo pakankamai didelis galvosūkis, apie ką pasakoti mergaitėms mokykloje ir kokias praktines užduotis būtų galima įgyvendinti aplinkosauginiame būrelyje. Programa buvo tokia: pirma diena – kompostavimas (pradėjom kompostuoti mokyklos virtuvės atliekas naudodami Kalifornijos sliekus) antra diena – perdirbimas (iš senų laikraščių pagaminom naują popierių, kurį atidavėm dailininkių būreliui), trečia diena – klimato kaita (sudarėm problemų ir sprendimų medį); ketvirta diena – vartojimas (siuvom medvilninius maišelius, kad nereiktų nuolatos naudoti plastikinių). Penktadienis buvo skirtas klubų veiklos pristatymams ir veiklos įvertinimui.

Nangili mergaičių mokykloje diena prasideda 5 val. ryto. Jos turi išsiskalbti uniformas ir pasiruošti pamokoms. Pamokos prasideda 7 val. ir tęsiasi iki 16 val. 16.15 val. prasideda užsiėmimai klubuose, už kuriuos savaitę buvo atsakingi EVS savanoriai. Vakarienė 18 val. Po to visos mergaitės 20 val. turi būti savo klasėse, kur jos ruošia namų darbus. Dažnai į užsiėmimus ateina ir mokytojai, ypač jei jie nespėja ko nors išdėstyti pamokų metu. Vakariniai užsiėmimai baigiasi 21.30 ir mergaitės turi 10 min grįžti į bendrabučius, nes 21.40 įėjimas užrakinamas. Viena dieną kelioms megaitėms pasakiau -manau, jog jų mokykloje per daug griežta tvarka ir jų gyvenimas primena karinę tarnybą. Visą diena bėgte. Bet jos griežtai man paprieštaravo sakydamos, kad tai labai gera tvarka ir jos pripratusios.

- Kokie pavojai tyko Afrikos vidury?

- Didžiausi pavojai susiję su saule ir vandeniu. Kadangi saulė kiekvieną dieną būna zenite (gyvenom beveik ant pusiaujo), tai būtinai reikia naudoti kremą nuo saulės, turėti galvos apdangala ir gerti daug vandens. Su vandeniu reikia būti atsargiam, nes daug kur vietiniai gerai vandenį tiesiai iš upės. Todėl reikia visada pasidomėti iš kur buvo pasemtas tas vanduo. Vandens kokybė taip pat labai varijuoja skirtinguose Kenijos regionuose. Eldorete, kur mes gyvenome, vanduo buvo pakankamai geros kokybes, tai mes jį gerdavome iš čiaupo (labai stiprus chloro kvapas) Dar vienas pavojus - užsiblokuoti savyje ir europinėje kultūroje ir nesistengti suvokti vietinių tradicijų ir vietinio gyvenimo būdo. Reikia būti atviram naujiems iššūkiams. Ir tas labai sunku.

Kenijos bėgikai patys greičiausi pasaulyje, tačiau politinė situacija nekokia. Ten žmonės nesupranta, kad galima eiti balsuoti ir turėti skirtingas nuomones. Pakanka sužinoti, kad nuomonės nesutampa ir jau gali būti pralietas kraujas.

- Kodėl tapai savanoriu?

- Išvažiavau dėl to, kad buvau labai pavargęs nuo europietiško gyvenimo tempo. Dirbau aplinkosauginėje nevyriausybinėje organizacijoje - ten buvo daug visokių kelionių į seminarus, mokomuosius vizitus Skandinavijoje, Vokietijoje. Tuo pačiu studijavau magistrantūroje. Be to, spaudimas iš visuomenės, kad turi mokytis, dirbti, kilti karjieros laiptas - paskui įsigyti mašiną, namą ir t.t. Man nuolat kirbėjo galvoje, kad tai nėra teisingas kelias, bet pradėjau juo eiti ir buvau labai pavargęs. Todėl gavęs pasiūlymą, ilgai nelaukiau - išsiunčiau savo CV ir motyvacinį laišką. Žinoma, prie minėtos priežasties prisidėjo ir noras keliauti bei susipažinti su kitomis kultūromis, ypač kai Kenija yra Afrikos viduryje, tiesiai ant pusiaujo.