Menininkas ir žiūrovas - dialogas ar kova? 1

Bendravimo tradiciją tęsia plenerai

Didesnių miestų meno kūrėjai, atrodo, priprato nebesirūpinti žiūrovu - renginių ir taip daug, kas ateis, kas neateis - žmonių vis tiek susirinks, galų gale tuo rūpinasi rengėjai – pačios galerijos, parodų kuratoriai ir t. t. Ir tik mažesniame provincijos miestelyje, surengęs meninį projektą, supranti, kad jis labai reikalingas ten gyvenančiam žmogui.
Aštuntajame dešimtmetyje prieš Šv. Kalėdas žinomas Lietuvos grafikas šiaulietis Eduardas Juchnevičius mėgo rengti personalines parodas Riparia (taip tada buvo vadinami šiauliečių dailininkų parodų pristatymai) Dailininkų sąjungos salėje netoli senųjų kapinių. Sovietiniais metais underground‘o renginiai būdavo reti, todėl tokios parodos sutelkdavo daug menininkų ir gerbėjų. Diskusijos ir ginčai tęsdavosi iki ryto, o ir kai kurių dailininkų studijos buvo tame pačiame pastate... Pamenu, kai per menininkų ginčą Eduardas vienam dailininkui pasakė, kad diskusija nevaisinga, nes trūksta oponento kūrinio. Po pertraukėlės diskusijos dalyvio darbas jau stovėjo šalia grafiko ekspozicijos ir karšta diskusija tęsėsi...
Diskusijų, bendravimo tradiciją šiais laikais tęsia įvairūs plenerai, workshop‘ai, ypač vykstantys ne sostinėje. Įdomu, kad kuratoriai dailininkų kūrybinius ieškojimus sugeba pritaikyti miestų ir miestelių viešosiose erdvėse.

Menininkai "atgaivino" Klaipėdos suolus

Keramikas, galerijos "Baroti" vienas vadovų Isroildžonas Baroti, vaikščiodamas po atnaujintą uostamiesčio M. Mažvydo alėją, pastebėjo, kad ten stovintys granitiniai suoleliai atrodo tarsi negyvi. Menininkas pamanė, kad jie tiktų būti postamentais skulptūroms. Taip dešimt suolų buvo papuošti unikaliomis skulptūromis, kurias sukūrė ir pastatė savaitei į galeriją projektui "Balta alėja" suvažiavę menininkai. Plenere, be klaipėdiečių ir vilniečių, dalyvavo du menininkai iš Šiaulių: Reda Uogintienė ir Martynas Gaubas.
Klaipėdietis Dovydas Klimavičius iš įvairiausių padangų, plastmasinių atliekų sukūrė, kaip jis pats pavadino, draugišką tanką.
Vilnietis Danas Aleksa iš putplasčio pagamino skulptūrą, vaizduojančią pasilenkusį benamį, besirausiantį po šiukšlių konteinerį. Šis "bomžas" – inteligentas, apsirėdęs juodu kostiumu. Autorius nusprendė, kad žmogaus skulptūrai pavadinti geriausiai tiks jo paties vardas ir pavardė. Menininkas aprengė jį savo kostiumu, parūpino ir šiukšliadėžę su visokiausiomis gėrybėmis. "Šį vyruką kiti norės išvaryti iš M. Mažvydo alėjos, nes jis ne savo rajone dirba", – juokėsi skulptorius. Ir tikrai, dar atidarymo metu prie konceptualios skulptūros prisėdo bomžas, ėmė nusirenginėti, visaip maivytis. Vėliau menininkai, galerijoje aptardami šio plenero situaciją, juokėsi, kad rytą "Danas Aleksa" bus rastas be batų ir kostiumo...
Meno kūriniui suteikęs žmogaus galvos formą vilnietis Rytas Jakimavičius sukūrė "Laiko portretą". Jis sumontavo skulptūrą iš to, ką visi vartojame, naudojame, ir kas po to lieka. "Bandžiau atrasti santykį su praeitimi – skulptūros akys primins tuos laikus, kai lietuviškus pasus keitė į sovietinius, – aiškino žinomas Lietuvos keramikas. – Viskas – iš plastiko ir metalo, kuriuos galima sumesti ir į vieną konteinerį."
Visai kitokį konceptualaus meno kūrinį - ant rėmų pakabintus specialius medicininius maišelius - savo miestui sukūrė klaipėdietis Mindaugas Bumblys su žmona Neringa. "Mus uždegė legenda apie vilkę, savo pienu išmaitinusią Romos įkūrėjus. Mūsų kūrinys - tai gerokai stilizuota metalinė konstrukcija, apkabinėta lašelinėmis su fiziologiniu skysčiu – medžiagomis kraujui gerinti. Miestas mus visus maitina savo syvais, gal net žmonėmis, kuriuos sutinkame", - kalbėjo kūrėjai Klaipėdos korespondentei.
Vilniečio Džiugo Katino "Simpatija" sunkiai išlaikė ją nuolat atakuojančių vaikų antplūdį. Atrodė, kad tėvai, atvedę vaikus į parodos alėjoje atidarymą, niekada nėra buvę teatre ar galerijoje. Turbūt taip ir yra – įsivaizduoju, kaip vaikai puola į sceną ir pirštelius kiša aktoriams į nosį, akis. Ta pramoginė mūsų brangios Lietuvos visuomenė dailininkus, aktorius, muzikantus laiko klounais ir mano, kad jie turi nuolat kęsti patyčias...
Šiauliečiai menininkai Reda Uogintienė ir Martynas Gaubas, lyg susitarę, kūrė undinės interpretacijas. Tai buvo daugiau skulptūros, nei provokacijos ir, kaip supratau, skleidė gėrio pradą: Redos undinė, didžiuodamasi savo milžiniškom lūpom, čiuožė ant slidžių, o Martyno storulė smagiai mojo pelekiuku.
Įdomias dekoratyvines skulptūras sukūrė ir kiti menininkai - Andrius Jankauskas, Vera Savirobovič, Isroildžonas Baroti.

Atsirasti, likti, išnykti - kas spręs?

Tikimasi, kad skulptūros sulauks Jūros šventės. "Oro sąlygas jos atlaikys, bet ar atlaikys piktavališkai nusiteikusių žmonių kėslus – nežinia", – abejojo I. Baroti. Vienaip ar kitaip, tie meno objektai – dar viena meninė diskusija su gyventojais, kurie "spręs", ar tokia ekspozicija yra reikalinga miestui, ar jie gali susidraugauti su tokiais meno kūriniais ir juos kuo ilgiau išsaugoti, nes jie bus viešosiose erdvėse po atviru dangumi.
Svarbi ir valdininkų bei politikų nuomonė, kuri pastaruoju metu, prisiminus Šiaulių dailės galerijos skulptūrų iš metalo laužo projektą "Kontrapunktas", sėkmingai gyvavusį penkerius metus ir vėliau valdininkų sužlugdytą ar taip ujamų meno objektų sostinėje pavyzdžius, optimizmo nežadina. Lietuvoje vis dar juntamas ryškus valdininkų ir politikų puolimas prieš šiuolaikines skulptūras miestų viešosiose erdvėse.
Dažnai žinomų menininkų ir menotyrininkų kruopščiai atrinkti kūriniai didmiestyje tampa neigiamų emocijų metaforomis, tačiau mažesniuose miestuose ir miesteliuose neužkliūva net savamokslių "statybos" ir įvairios "baidyklės" dygsta kaip grybai be jokių konkursų, aptarimų, workshop‘ų, tam nereikia nei aukštojo mokslo diplomų. Pavyzdžiui, meistras, padirbėjęs Anglijoje statybose, ir "pabandęs iš medžio drožinėti smulkius dalykėlius" (A. Brikas, "Šiaulių krašto" priedas "Krašto žinios", 2008 gegužės 19 d.), grįžęs atostogų į gimtinę, turi progą išdrožti ir pastatyti mieste trijų metrų aukščio stovylą - "kuršėniškę" su šio miestelio simboliais. Kūrinys tikrai neprimena garsių liaudies menininkų Vinco Svirskio, Liongino Šepkos, Stanislovo Riaubos ir kitų meistrų darbų, o yra tipiškas "laisvųjų statybų" Lietuvos viešosiose erdvėse reiškinys, kai miestų ir miestelių vadovai džiaugiasi, kad "meistras" dykai miklina ranką, o ir mediena – iš čia pat augusios guobos... Kilus abejonių dėl kūrinio vertės, lengva lyginti tokios "skulptūros" finansavimą ir taip ujamų meno objektų sostinėje pastatymo išlaidas.
Kūrinių, dažniausiai atsiradusių po įvairių vasaros meninių projektų, miestuose išlikimas yra tik išsilavinusių arba tolerantiškai nusiteikusių gyventojų rankose. Piktavališkų žmonių visada bus, nes griovimas savotiškai įteisintas mūsų žmogaus pasąmonėje (prisiminkime skulptūrų vartymą po politinių pasikeitimų, ir ne vien leninų).

Savamoksliai = tautiški?

Universitete dažnai tenka susidurti su tokiu reiškiniu, kai studentas, ypač pirmajame kurse, būna labai agresyviai nusiteikęs dėl miesto viešųjų erdvių skulptūrų. Pamenu atvejį, kai vienam vaikinui labai nepatiko Gintauto Lukošaičio sukurti "Saulės diskai" prie Šiaulių savivaldybės. Paklausus apie alternatyvą, studentas atšovė, kad seniau ten stovėjęs meninis akcentas buvo gražesnis. Tačiau po karo iš akmeninio grindinio pamūrytas kelių čiurkšlių fontanėlis nunyko dar tada, kai studentas nebuvo gimęs, o fotografijų jis, pasirodo, nematęs... Išsišnekėjus paaiškėjo, kad jaunas žmogus kategoriškai tiki mamos suformuota meno samprata ir jokia meno istorija jam nesvarbi. Vadinasi, vandalas, sumanęs meninį akcentą niokoti, tokiu būdu "gauna leidimą" griauti iš mažai meno srityje išprususių protėvių. Tokiu atveju tautiškumo ar tradicijos paieška ar jų nebuvimu čia labai lengva prisidengti...
Saviraiška, liaudies tradicijų puoselėjimas pastaruoju metu – madingi dalykai. Laisva savamokslių meninė raiška dažnai siejama su tautiškumu ir geriausi liaudies meno pavyzdžiai, siekiant juos išsaugoti būsimoms kartoms, dažnai nuimami nuo kapų ar pakelių pjedestalų (kaip atsitiko su V. Svirskio ar L. Šepkos šedevrais) ir yra "slepiami" muziejuose, o Lietuvos kryždirbių meistriškumą visuomenei dažniausiai pristato kičo mutantai šalia pakelių kavinių, tuo pačiu taip "ugdydami" tokio meno sampratą jaunajai kartai.

Kaip trūkumai tampa privalumais

Vienas geriausių Lietuvos tautinių tradicijų ir profesionalaus meno jungimo pavyzdžių būtų jau šeštus metus vykstantis "Langinių tapymo" pleneras Rokiškyje. Viena įdomiausių ir labiausiai apleistų Rokiškio vietų (tiesa, dabar jau rekonstruojama – aut. past.) yra centrinė Respublikos gatvė. "Rokiškėnai dažnai pavydi aplinkinių rajonų miestams, kurių pagrindinėse gatvėse puikuojasi mūriniai daugiaaukščiai pastatai, nes mūsų centrinė gatvė su tarpukario metais (ar dar seniau) statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto "trūkumas" virs didžiuliu privalumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes", - įsitikinęs plenero idėjos autorius ir kuratorius Arūnas Augutis.
Per pastaruosius šešerius metus daugelis centrinės gatvės namų pasipuošė unikaliomis langinėmis. Vieno Maltos ordino savanorių vadovas iš Bavarijos, dažnai su draugystės misija atvykstantis į Šiaurės Lietuvą, savo krašto spaudoje ir oficialiuose pasisakymuose Rokiškį jau vadina langinių miestu.

Reikia pažinimo drąsos

Sakyčiau, kad dailininkai sarkazmu ar ironija per meno kūrinį bando užmegzti dialogą su žiūrovu, teigia, kad miestas - tai ne kapinės ar memorialas, kur stovi grėsmingi ir liūdni jau mirusių, nors ir garsių žmonių paminklai.
Mieste viskas nuolat keičiasi, keičiasi ir meninė raiška, tik drąsiau bandykime ją atrasti ir pažinti.
Prisiminiau tą jau anksčiau aprašytą žmogutį sugipsuota koja, kažkada į parodos atidarymą penkis kilometrus per sniegą šlubuojantį... Labai graži metafora – visiems mums, kūrėjams, sostinės ir provincijos, yra apie ką pamąstyti.

Reda Uogintienė dar taiso savo skulptūrą.