Kaip tapti europiečiais?
„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.
Europos Sąjungos piliečių būrį kasmet papildo šimtai tūkstančių naujųjų europiečių - tų, kurių namai anksčiau buvo Afrikoje, Azijoje ar artimesnėje ES kaimynystėje. Su kiekvienu jų europiečio sąvoka tampa vis platesnė: šis vardas nebepriklauso nuo rasės, religijos ar patirties.
Pasauliui atviras žemynas
ES statistikos agentūra „Eurostat“ suskaičiavo, kad 2009-aisiais ES šalių pilietybė buvo suteikta 776 tūkstančiams žmonių. Trečdalis naujųjų europiečių – atvykėliai iš Afrikos, penktadalis – buvę Azijos šalių gyventojai. Daugiausia naujųjų teisėtų ES piliečių tais metais atvyko iš Maroko, Indijos, Turkijos ir Ekvadoro. Daugelis jų yra linkę vykti į valstybes, kuriose jau gyvena gausus būrys jų tautiečių. Štai Didžiosios Britanijos piliečių gretas tradiciškai gausiausiai papildo indai ir pakistaniečiai, Vokietijos – turkai, o Prancūzijos – atvykėliai iš Maroko.
Lietuva išsiskiria kaip viena iš valstybių, kuriose suteikta mažiausiai pilietybių atvykusiems iš užsienio. Kita vertus, į mūsų šalį, palyginti su kitomis, atvyksta ir labai nedaug imigrantų. Šiuo metu yra išduota tik apie 8000–9000 leidimų žmonėms iš ES nepriklausančių šalių gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Naujoji europiečių karta
Daugelio tautų, kurių atstovai tampa ES šalių piliečiais, istorinė bei kultūrinė patirtis ir tradicijos gerokai skiriasi nuo 27 Europos Sąjungos narių. Tačiau, specialistų teigimu, jei tik valstybės priimdamos atvykėlius imasi tinkamų priemonių padėdamos jiems prisitaikyti prie šalies vertybių, kultūriniai skirtumai netrukdo – jie tik praplečia europiečio sąvoką.
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro programų koordinatorius Mantas Jeršovas teigia, kad Europos Sąjunga ima vis labiau suvokti imigrantų iš trečiųjų šalių poreikį ir keičia požiūrį į šiuos žmones. „Europos Komisija savo pareiškimuose vis garsiau kalba apie žmogiškąjį kapitalą. Žvelgiant į Europos Sąjungos ateitį, nebesakoma, kad mums reikės papildomų darbo rankų. Kalbama apie tai, kad mums reikės žmonių – naujųjų europiečių, kurie galėtų čia mokytis, dirbti, gyventi ir kurti bendrą žemyno ateitį“, – sako M. Jeršovas.
Tokį poreikį diktuoja demografinė statistika, primenanti, kad Europos visuomenė sparčiai sensta. Sociologai ir ekonomistai prognozuoja, kad atvykėliai iš kitų šalių galėtų tapti naująja europiečių karta, kuri užpildytų trūkstamas vietas visuomenėje. Tačiau pabrėžiama, kad tam, jog ši idėja veiktų, atvykstantieji į Europos Sąjungą turėtų norėti tapti europiečiais. O štai ES valstybių gyventojai turėtų būti nusiteikę šį prisitaikymo procesą palengvinti.
Bendroms vertybėms paklūstantys skirtumai
Kurį laiką Vakarų Europos šalyse imigrantams leista būti svetimtaučiais – gyventi atskiruose kvartaluose ir menkai integruotis į vietinę visuomenę. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, jog atvykėliai turėtų kuo anksčiau būti supažindinami su valstybės, į kurią atvyko, vertybėmis, nes tokiu būdu ir šis atvykėlis tampa naudingesnis valstybei, ir pati valstybė gali jam daugiau pasiūlyti. „Štai švedai pabrėžia, kad, jei tik įmanoma, imigrantą reikėtų bandyti integruoti į visuomenę jau nuo vaikų darželio, paaiškinant jam, kokioje visuomenėje jis gyvena, kaip ji veikia, kokių vertybių ir žmogaus teisių čia laikomasi“, – pasakoja M. Jeršovas. Panašiam principui pritaria ir kitų valstybių vadovai. Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos lyderiai kalba apie tai, jog imigrantai jų šalyse turėtų dėti daugiau pastangų, kad pritaptų aplinkoje, į kurią pasirinko atvykti.
TMO atstovas M.Jeršovas pritaria tam, kad imigrantas atvyksta į visuomenę, kuri veikia pagal tam tikras taisykles, todėl turėtų jas gerbti. Vis dėlto jis pabrėžia – kitos valstybės vertybių gerbimas nereiškia savojo identiteto atsisakymo. Juk ir ES šūkis „Suvienyti įvairovėje“ primena, kad skirtumai Europos Sąjungoje taip pat gerbiami ir jie ją tik praturtina.
EIP informacija
